Kaip atrodo kirkšnies išvarža?
Kirkšnies išvarža, arba ingvinalinė išvarža, yra būklė, kai pilvo ertmės turinys, dažniausiai žarnyno dalys, tokios kaip plonosios žarnos kilpos ar didžioji taukinė, arba riebalinis audinys, išsikiša pro susilpnėjusią vietą pilvo sienelėje, vadinamąją išvaržos vartus. Ši išsikišusi dalis suformuoja pūslę arba mazgą kirkšnies srityje, dažniausiai kirkšnies kanale arba šlaunies viršutinėje dalyje. Išvarža gali būti įgimta dėl nevisiškai užsivėrusio processus vaginalis proceso, mergaitėms, jų vystymosi metu, arba įgyta dėl pilvo sienelės silpnumo ir pasireikšti vienoje ar abiejose kirkšnies pusėse. Priklausomai nuo išvaržos turinio, dydžio ir vietos, išvarža gali būti klasifikuojama kaip tiesioginė, netiesioginė, šlauninė ar mišri.
Kaip atpažinti kirkšnies išvaržą?
Ingvinalinės išvaržos atpažinimas dažniausiai remiasi klinikiniais požymiais ir fizinės apžiūros radiniais. Pacientai gali pastebėti ar užčiuopti minkštos tekstūros, elastingą, neskausmingą ar lengvai skausmingą guzą kirkšnies srityje, ypač stovėdami, vaikščiodami, kosulio metu ar atliekant Valsalvos manevrą. Toks guzas, ar mazgelis gali lengvai pasislėpti atsigulus, kai išvarža spontaniškai sugrįžta į pilvo ertmę dėl gravitacijos poveikio. Gydytojas, atlikdamas išsamų fizinį paciento būklės ištyrimą, išvaržą pirmiausiai apčiuopia pirštu per išorinę kirkšnies žiedo angą ir gali pajusti tarsi piršto galo spragtelėjimą į pilvo ertmę, kai išvarža sugrįžta į savo vietą. Kartais išvaržai gali būti būdingas "kosulio smūgio" (angl. cough impulse) simptomas. Didesnes išvaržas galima identifikuoti apžiūrint pacientą stovimoje padėtyje. Jei kyla abejonių, diagnozei patvirtinti gali būti atliekami vaizdiniai tyrimai, tokie kaip kirkšnies srities ultragarsinis tyrimas ar kompiuterinė tomografija.
Kirkšnies išvarža - bendri simptomai
Kirkšnies išvaržos simptomai gali būti įvairūs ir skirtis priklausomai nuo išvaržos tipo, dydžio bei išsiveržusio turinio dydžio. Dažniausiai pasitaikantis simptomas yra diskomfortas ar skausmas kirkšnies srityje, kuris gali būti nuo lengvo nemalonaus jautrumo iki stipraus, aštrus skausmo. Skausmas dažnai sustiprėja atliekant fizinį darbą, keliant sunkius daiktus, intensyviai sportuojant, kosint, čiaudint ar ilgai stovint. Šie veiksmai didina pilvo ertmės spaudimą ir gali pastūmėti išvaržos turinį giliau į išvaržos maišą.
Kai kurie pacientai taip pat gali jausti tempimą, deginimą, dilgčiojimą ar jautrumą pačioje išvaržos vietoje. Šie simptomai gali būti labiau juntami dienos pabaigoje dėl ilgalaikio stovėjimo ar fizinio aktyvumo. Retesniais atvejais, jei išvarža yra jau tikrai didelė, pacientai gali jausti sunkumą ar pilnumo jausmą kirkšnies srityje.
Jei išvarža tampa įstrigusi ar pasukta (inkarceracijos ar stranguliacijos atveju), gali atsirasti stiprus, ūmus skausmas išvaržos srityje, pykinimas, vėmimas, pilvo pūtimas ir žarnų nepraeinamumas. Tokiais atvejais būtina skubi chirurginė pagalba, kad būtų išvengta žarnų nekrozės ir septicemijos pasekmių.
Svarbu pažymėti, kad ne visi pacientai, turintys kirkšnies išvaržą, jaučia simptomus, ypač jei išvarža yra dar nedidelė. Tačiau net ir besimptomės išvaržos gali didėti laikui bėgant ir sukelti komplikacijas, todėl reguliarus būklės sekimas ir gydytojo konsultacija yra tokie svarbūs.
Kirkšnies išvarža moterims - simptomai
Moterų kirkšnies išvarža gali būti sunkiau pastebima nei vyrų dėl organizmų anatominių skirtumų ir hormonų poveikio raiščių ir raumenų struktūrai. Moterims dažniau pasitaiko šlauninės išvaržos, kurios atsiranda žemiau kirkšnies raiščio, palyginus su tiesiogine ar netiesiogine išvarža, būdinga vyrams. Dėl šių skirtumų moterims išvaržos simptomai gali būti labiau subtilūs ir sunkiau atpažįstami.
Panašiai kaip vyrams, moterims gali pasireikšti periodiškas diskomfortas, jautrumas ar lengvas skausmas kirkšnies srityje, ypač po ilgalaikio stovėjimo, fizinio krūvio ar svorio kėlimo. Tačiau skausmo intensyvumas dažnai būna mažesnis nei vyrams. Taip pat gali būti pastebimas nedidelis patinimas ar pūslės formavimasis kirkšnies srityje, kuris gali būti lengviau užčiuopiamas atsistojus ar pakosėjus.
Moterims taip pat gali pasireikšti nespecifiniai simptomai, tokie kaip pilvo diskomfortas, pilnumo jausmas ar skausmas lytinių santykių metu (dispareunija), jei išvarža jau suspaudžia kiaušides ar gimdą. Kadangi šie simptomai gali būti susiję ir su kitomis ginekologinėmis būklėms, svarbu atlikti nuodugnią diferencinę diagnostiką.
Nėštumo metu moterims padidėjęs progesteronas ir relaksino hormonai gali susilpninti pilvo sienelę ir raiščius, todėl padidėja tokios išvaržos atsiradimo rizika. Nėščioms moterims svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius išvaržos požymius ir laiku kreiptis į gydytoją, kad būtų išvengta tolimesnių komplikacijų.
Kirkšnies išvarža vyrams - simptomai
Vyrams kirkšnies išvarža dažniausiai pasireiškia kaip aiškiai matomas ar užčiuopiamas iškilimas ar pūslė kirkšnies srityje, dažniausiai viršutinėje šlaunies dalyje ar kapšelyje. Priklausomai nuo išvaržos dydžio ir turinio, iškilimas gali būti nuo nedidelio gumbelio iki kumščio dydžio ar net didesnio. Išvaržos pūslė gali būti pastebima tik stovint, o atsigulus ji dažnai savaime sugrįžta į pilvo ertmę.
Skausmas ir diskomfortas kirkšnies srityje vyrams dažnai būna intensyvesni nei moterims, ypač jei išvarža yra didesnė ar ilgiau egzistuojanti. Skausmas dažniausiai sustiprėja fizinio krūvio, sunkumų kėlimo, kosulio ar čiaudėjimo metu dėl padidėjusio pilvo ertmės slėgio. Ilgalaikis stovėjimas ar sėdėjimas taip pat gali sukelti nemalonius pojūčius išvaržos srityje.
Vyrams su kirkšnies išvarža taip pat gali pasireikšti lytinės funkcijos sutrikimai, tokie kaip skausmas ejakuliacijos metu ar lytinio akto metu, jei išsikišęs išvaržos turinys suspaudžia sėklidės prielipą ar sėklinio virželio struktūras.
Retesniais atvejais kirkšnies išvarža gali sukelti ūmias komplikacijas, tokias kaip išvaržos turinio įstrigimą (inkarceraciją) ar kraujotakos sutrikimą (stranguliacijos). Tokiais atvejais skausmas būna labai stiprus, ūmus, lydimas pykinimo, vėmimo ir pilvo pūtimas. Tai yra jau skubios chirurginės pagalbos reikalaujanti būklė.
Kirkšnies išvarža vaikui
Vaikams kirkšnies išvarža dažniausiai yra įgimta dėl processus vaginalis nesuaugimo. Berniukams ši būklė pasitaiko dažniau nei mergaitėms. Pagrindiniai simptomai yra panašūs į suaugusiųjų, tačiau vaikai gali nesugebėti tiksliai apibūdinti jaučiamo diskomforto ar skausmo.
Kūdikiams ir mažiems vaikams būdingas verkimas, dirglumas ir neramumas, ypač verkimo ar įtampos epizodų metu, kai padidėja pilvo ertmės slėgis. Maitinimo sunkumai, pykinimas ar vėmimas taip pat gali būti susiję su kirkšnies išvaržos simptomais.
Tėvai ar globėjai gali pastebėti iškilimą ar patinimą vaiko kirkšnies ar kapšelio srityje, kuris gali išnykti, kai vaikas yra ramus ar miega. Jei iškilimas yra pastovus, skausmingas ar susijęs su vaiko bendro būklės blogėjimu, reikalinga skubi medicininė pagalba.
Vyresni vaikai gali skųstis kirkšnies skausmu ar diskomfortu, ypač po fizinio krūvio ar sporto. Jie taip pat gali pastebėti patinimą ar gumbą kirkšnies srityje, kuris gali būti jautrus paliesti.
Vaikams su įgimta kirkšnies išvarža rekomenduojama atlikti chirurginį gydymą, kad būtų išvengta komplikacijų, tokių kaip išvaržos įstrigimas ar kraujotakos nepakankamumas.
Kirkšnies išvaržos gydymas
Kirkšnies išvaržos gydymo pasirinkimas priklauso nuo išvaržos tipo, dydžio, simptomų sunkumo ir paciento bendros sveikatos būklės. Nors dažniausiai rekomenduojamas chirurginis gydymas, kai kuriais atvejais gali būti taikomas ir nechirurginis gydymas.
Nechirurginės gydymo alternatyvos, tokios kaip specialių išvaržos korsetų ar tvarsčių dėvėjimas, gali būti naudojamos tik esant labai ribotoms indikacijoms, pavyzdžiui, pacientams, kuriems operacija yra kontraindikuotina dėl sunkių gretutinių ligų ar senyvo amžiaus. Šios priemonės gali padėti sumažinti išvaržos simptomus ir neleisti išvaržai didėti, tačiau jos negydo pačios išvaržos ir neužkerta kelio galimoms komplikacijoms ateityje.
Taip pat svarbu pažymėti, kad nechirurginis gydymas nerekomenduojamas pacientams su įstrigusia ar pasukta išvarža (inkarceracija ar stranguliacija), kadangi šios būklės yra jau itin skubios chirurginės pagalbos indikacijos.
Kirkšnies išvaržos operacija
Chirurginis išvaržos gydymas yra vienintelis būdas visiškai atkurti normalią anatomiją ir užkirsti kelią išvaržos recidyvui bei komplikacijoms. Operacijos tikslas yra išvaržos maišo eksciziją, jo turinio sugrąžinimą į pilvo ertmę ir išvaržos vartų sustiprinimą.
Išvaržos operacija gali būti atliekama dviem pagrindiniais metodais: atvira chirurgija arba minimaliai invazyviu laparoskopiniu metodu.
Atviros chirurgijos metu pjūvis daromas tiesiogiai virš išvaržos vietos. Chirurgas atidalina išvaržos maišą, sugrąžina jo turinį į pilvo ertmę ir susiuvą išvaržos vartus. Dažnai naudojami sintetiniai tinkliniai implantai (pvz., polipropileno tinkleliai) išvaržos vartų sustiprinimui ir recidyvo rizikos sumažinimui. Atvira chirurgija dažniausiai atliekama naudojant vietinę nejautrą ir sedaciją arba spinalinę anesteziją.
Laparoskopinės chirurgijos metu į pilvą įvedami specialūs instrumentai per kelis mažus pjūvius. Naudojant laparoskopinę kamerą, chirurgas vizualizuoja ir atkuria anatomiją bei implantuoja tinklinį implantą išvaržos vartų sustiprinimui. Laparoskopinė technika paprastai susijusi su mažesniu pooperaciniu skausmu, greitesne reabilitacija ir geresniais kosmetiniais rezultatais, lyginant su atvira chirurgija.
Robotinė chirurgija, naudojant sistemas, tokias kaip "da Vinci", taip pat gali būti naudojama kirkšnies išvaržos operacijoms. Ši technika suteikia chirurgui didesnį tikslumą ir manevringumą, tačiau jos privalumai, palyginti su įprasta laparoskopija, nėra iki galo įrodyti.
Po operacijos pacientams dažniausiai rekomenduojamas fizinio aktyvumo apribojimas kelioms savaitėms, kad būtų užtikrintas tinkamas gijimas. Pooperacinis skausmas valdomas nuskausminamaisiais vaistais. Svarbu laikytis gydytojo nurodymų dėl žaizdos priežiūros, siūlių ar kabių pašalinimo ir fizinio aktyvumo atnaujinimas.
Nors kirkšnies išvaržos operacija yra santykinai saugi procedūra, kaip ir su bet kuria operacija, yra tam tikra komplikacijų rizika.
Skausmas po kirkšnies išvaržos operacijos
Skausmas yra neišvengiama pooperacinė problema po kirkšnies išvaržos operacijos. Pirmomis dienomis po operacijos skausmas paprastai yra stipriausias ir būna valdomas narkotiniais analgetikais, tokiais kaip fentanilis. Vėliau pereinama prie silpnesnių analgetikų, tokių kaip paracetamolis, ibuprofenas ar jų deriniai. Svarbu laikytis paskirto nuskausminamojo režimo, kad būtų užtikrinta adekvati skausmo kontrolė ir skatinamas gijimo procesas.
Tačiau ilgalaikis (trunkantis ilgiau nei 3-6 mėnesius po operacijos) ar intensyvus skausmas gali būti jau lėtinio skausmo sindromo, taip pat žinomo kaip poherniotomine neuralgija, požymis. Šis sindromas pasireiškia maždaug 5-15% pacientų po kirkšnies išvaržos operacijos ir reikšmingai pablogina jų gyvenimo kokybę.
Lėtinio skausmo priežastys yra įvairios: nervų pažeidimas operacijos metu, neadekvati pooperacinė skausmo kontrolė, psichologiniai veiksniai ar implantuoto tinklelio sukeltas dirgimas. Gydymas apima multimodalinį požiūrį, derinant analgetikus, antidepresantus, antikonvulsantus, vietines infiltracines injekcijas, kineziterapiją ir psichologinę intervenciją.
Jei skausmas išlieka intensyvus, nepaisant konservatyvaus gydymo, ar yra įtariamas kilęs tinklelio sukeltas dirgimas, gali būti svarstoma pakartotinė operacija tinklelio pašalinimui ar revizinei neurektomijai. Tačiau šių operacijų efektyvumas yra ribotas ir susijęs su nemaža atkritimų rizika.
Kirkšnies išvaržos komplikacijos
Be skausmo, galimos ir kitos kirkšnies išvaržos operacijos komplikacijos. Ankstyvosios komplikacijos apima kraujavimą, hematomas, seromą, žaizdų infekcijas, šlapimo susilaikymą ir venų tromboemboliją. Vėlyvosios komplikacijos gali būti lėtinis skausmas, sėklidės atrofija, tinklelio infekcija, tinklelio atmetimas ar migracija, išvaržos recidyvas.
Viena iš rimčiausių komplikacijų yra išvaržos įstrigimas arba stranguliacijos, kuris gali įvykti tiek prieš operaciją, tiek retais atvejais jau po jos. Įstrigusi išvarža reiškia, kad išvaržos turinys (dažniausiai žarnynas) negali grįžti į pilvo ertmę ir yra suspaustas išvaržos vartų. Tai sutrikdo kraujotaką ir gali sukelti žarnos nekrozę, žarnų nepraeinamumą, septicemiją ir mirtį, jei nėra skubiai gydoma.
Įstrigusios išvaržos simptomai: staiga atsiradęs stiprus skausmas išvaržos srityje, išvaržos neredukuojamumas, pilvo skausmas, pykinimas, vėmimas, išsipūtęs pilvas, karščiavimas. Tai yra skubios medicinos pagalbos reikalaujanti būklė, paprastai gydoma neatidėliotina chirurgine intervencija - išvaržos turinio atpalaidavimu ir pažeistos žarnos dalies rezekcija.
Pacientams po kirkšnies išvaržos operacijos svarbu žinoti apie tokias galimas komplikacijas ir jų požymius. Reguliarus savo būklės sekimas, savalaikė diagnostika ir tinkamas gydymas yra būtini sėkmingam pooperaciniam laikotarpiui ir optimaliai ilgalaikei gyvenimo kokybei užtikrinti.
