Menisko plyšimas: išsamus diagnostikos ir gydymo gidas

Menisko plyšimas yra būklė, kuomet plyšta kelio sąnario meniskas - pusiau mėnulio fomos pluoštinis kremzlės diskas, esantis tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio. Meniskas yra svarbus kelio sąnario funkcijai, nes jis padeda stabilizuoti sąnarį ir paskirstyti svorį. Menisko plyšimas yra gana dažnai pasitaikanti trauma, kuri sukelia reikšmingus simptomus ir funkcijų sutrikimus pacientams.

Anatomija ir biomechanika

Kelio sąnarys yra vienas didžiausių ir sudėtingiausių sąnarių žmogaus kūne. Jame esantys meniskai atlieka itin svarbų vaidmenį užtikrinant sąnario stabilumą ir tinkamą funkciją. Kelyje yra du meniskai - medialinis (vidinis) ir lateralinis (išorinis). Kiekvienas iš jų yra unikalios C formos kremzlinės struktūros, pritvirtintos prie blauzdikaulio viršutinio paviršiaus priekinių ir užpakalinių ragų pagalba.

Meniskų pagrindinė funkcija yra veikti kaip biologiniams amortizatoriams, sumažinant sąlyčio ir streso jėgas veikiančias tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio sąnarinių paviršių. Jie padeda paskirstyti svorį tolygiai visame sąnaryje, taip apsaugodami tuos pačius sąnarinius paviršius nuo per didelės apkrovos ir galimų pažeidimų. Be to, meniskai pagerina sąnario kongruentiškumą (sąnarinių paviršių atitikimą), kas leidžia sklandžiau ir efektyviau atlikti judesius.

Meniskai yra sudaryti iš pluoštinės kremzlės, kurios pagrindiniai komponentai yra kolagenas, proteoglikanai ir vanduo. Kolageno skaidulos suteikia meniskams atsparumą tempimui, o proteoglikanai ir vanduo užtikrina jų elastingumą. Skirtingos meniskų dalys turi skirtingą kolageno skaidulų išsidėstymą, kas leidžia jiems atlaikyti įvairaus pobūdžio jėgas.

Medialinis meniskas yra didesnis ir pusiau mėnulio formos, o lateralinis meniskas yra mažesnis ir labiau apvalus. Medialinis meniskas yra tvirtai prisitvirtinęs prie kelio sąnario kapsulės ir šoninės šlaunikaulio sausgyslės, todėl jis yra mažiau judrus ir dažniau pažeidžiamas nei lateralinis meniskas. Lateralinis meniskas yra judresnis ir geriau prisitaiko prie sąnario judesių.

Meniskai ne tik atlieka svarbų vaidmenį paskirstant apkrovas ir stabilizuojant sąnarį, bet ir dalyvauja propriorecepcijoje (sąnario padėties ir judesio suvokime). Meniskuose yra mechanoreceptorių, kurie siunčia informaciją centrinei nervų sistemai apie kelio sąnario padėtį ir judesius. Tai padeda užtikrinti tinkamą raumenų koordinaciją ir apsaugo sąnarį nuo potencialiai žalingų judesių.

Deja, dėl savo anatominės padėties ir funkcijos, meniskai yra itin pažeidžiami struktūrinių pažeidimų. Plyšimai dažniausiai įvyksta dėl staigių sukamųjų judesių, ypač kai koja yra pasvirusi ir šlaunikaulis sukasi ant fiksuoto blauzdikaulio. Tokie judesiai dažni sportuojant, pavyzdžiui, žaidžiant krepšinį, futbolą ar užsiimant kovos menais. Be to, meniskų degeneraciniai pokyčiai, susiję su amžiumi ar lėtine sąnario perkrova, taip pat didina plyšimo riziką.

Įvykus menisko plyšimui, sutrinka normali sąnario biomechanika. Pažeistas meniskas negali efektyviai atlikti savo amortizacinės ir stabilizuojančios funkcijos, todėl padidėja stresas sąnariniams paviršiams. Tai gali sukelti uždegimą, skausmą ir sąstingio jausmą sąnaryje. Be to, menisko fragmentai gali patekti tarp sąnarinių paviršių ir sukelti įvairių kitų mechanizmų sutrikimus, apriboti žmogaus judesių amplitudę ar net apskritai užblokuoti sąnarį.

Epidemiologija 

Menisko plyšimai yra viena dažniausių kelio sąnario patologijų, sukeliančių reikšmingą sergamumą ir funkcijos sutrikimus įvairaus amžiaus žmonėms. Tikslus menisko plyšimų paplitimas bendrojoje populiacijoje nėra žinomas, tačiau įvairios studijos rodo, kad jų dažnis svyruoja nuo 12 iki 14 atvejų 100 000 gyventojų per metus. Vis dėlto, šie skaičiai gali būti gerokai didesni, atsižvelgiant į tai, kad daugelis menisko pažeidimų lieka nediagnozuoti dėl nespecifinių simptomų ar riboto prieinamumo prie diagnostinių tyrimų.

• Amžius yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių, lemiančių menisko plyšimų atsiradimą. Vyresniame amžiuje dėl natūralių senėjimo procesų meniskų audiniai praranda elastingumą, tampa mažiau atsparūs mechaniniam stresui ir pasidaro lengviau pažeidžiami. Degeneraciniai meniskų pokyčiai dažnai pastebimi asmenims po 40 metų amžiaus, o vyresniems nei 60 metų - randami beveik 60% atvejų. Dėl šių pokyčių padidėja ūmių ir lėtinių meniskų plyšimų rizika net ir atliekant įprastus judesius.
• Sportinė veikla, ypač ta, kuri reikalauja staigių kelio sąnario judesių, posūkių ar šuolių, yra dar vienas svarbus menisko plyšimų rizikos veiksnys. Didelio meistriškumo sportininkai, ypač užsiimantys krepšiniu, futbolu, regbiu ar slidinėjimu, turi gerokai didesnę riziką patirti ūmius menisko sužalojimus nei bendroji populiacija. Tyrimai rodo, kad apie 40-60% visų kelio sąnario traumų, patirtų sportuojant, yra susijusios su meniskų pažeidimais. Ūmūs menisko plyšimai dažniau pasitaiko jaunesniems sportininkams, o lėtiniai, degeneracinio pobūdžio pažeidimai - vyresniems.
• Kai kurios profesijos taip pat gali padidinti menisko plyšimų riziką. Darbas, susijęs su pasikartojančiais kelio sąnario judesiais, sunkių daiktų kėlimu, klūpėjimu ar ropojimu, didina meniskų pažeidimo tikimybę. Statybininkai, baldžiai, kalnakasiai, sodininkai ir kiti fizinį darbą dirbantys asmenys turi didesnę riziką patirti tiek ūmius, tiek lėtinius meniskų sužalojimus. Ilgalaikis darbas nepatogioje padėtyje ar neergonomiškoje aplinkoje taip pat gali prisidėti prie meniskų degeneracijos ir plyšimų atsiradimo.
• Nutukimas yra dar vienas svarbus rizikos veiksnys, susijęs su menisko pažeidimais. Padidėjęs kūno svoris sukelia didesnę mechaninę apkrovą kelio sąnariui, kas ilgainiui gali paskatinti meniskų degeneraciją ir plyšimus. Nutukimas taip pat yra susijęs su lėtiniu sisteminiu uždegimu, kuris gali neigiamai paveikti sąnarių sveikatą ir paspartinti kremzlės irimą. Studijos rodo, kad nutukę asmenys turi beveik dvigubai didesnę riziką patirti menisko plyšimus, lyginant su normalaus svorio individais.

Be šių pagrindinių rizikos veiksnių, menisko plyšimų epidemiologiją taip pat gali įtakoti lytis, genetiniai faktoriai, raumenų disbalansas, netinkama sportavimo technika, išankstinės kelio sąnario traumos ir kt. Vyrai turi šiek tiek didesnę riziką patirti ūmius menisko plyšimus nei moterys, tačiau vyresnio amžiaus moterys dažniau patiria degeneracinio pobūdžio pažeidimus. Genetiniai faktoriai, tokie kaip kolageno struktūros ypatumai, taip pat gali turėti įtakos meniskų plyšimų formavimuisi.

Menisko plyšimo tipai 

Menisko plyšimai gali būti klasifikuojami pagal įvairius kriterijus, tokius kaip plyšimo morfologija, lokalizacija, etiologija ir kt. Tikslus menisko plyšimo tipo nustatymas yra svarbus parenkant optimalią gydymo taktiką ir prognozuojant gydymo rezultatus. 

Pagrindiniai menisko plyšimo tipai:

• Kibiro rankenos plyšimas (angl. bucket handle tear): Tai išilginis plyšimas, einantis lygiagrečiai su menisko išoriniu kraštu. Plyšęs menisko segmentas gali patekti į sąnario ertmę ir sukelti meninės dalies įstrigimą, taip užblokuodamas sąnario judesius. Šis plyšimo tipas dažniau pasitaiko medialiniame meniske ir reikalauja jau chirurginio gydymo.
• Klapio plyšimas (angl. flap tear): Šis plyšimas įvyksta, kai dalis menisko paviršiaus atsiskiria nuo pagrindinio audinio, suformuodama laisvą, į sąnario ertmę išsikišantį lopinėlį. Klapio plyšimas irgi gali sukelti meninių dalių įstrigimą ir meninių mechanizmų sutrikimą. Gydymas priklauso nuo plyšimo dydžio ir lokalizacijos, tačiau dažnai reikalinga artroskopinė operacija.
• Spindulinis plyšimas (angl. radial tear): Tai skersinis plyšimas, einantis statmenai menisko išoriniam kraštui. Spindulinis plyšimas gali visiškai perkirsti meniską, sutrikdydamas jo struktūrinį vientisumą ir gebėjimą atlaikyti apkrovas. Šie plyšimai dažnai reikalauja chirurginio gydymo, siekiant atkurti menisko funkcijas.
• Horizontalusis skilimas (angl. horizontal cleavage tear): Šis plyšimas įvyksta lygiagrečiai su menisko viršutiniu ir apatiniu paviršiais, padalindamas meniską į viršutinį ir apatinį sluoksnius. Horizontalieji skilimai dažniau pasitaiko vyresnio amžiaus pacientams dėl degeneracinių pokyčių. 
• Degeneracinis plyšimas: Tai lėtinis plyšimas, atsirandantis dėl natūralaus senėjimo procesų ir pasikartojančių sąnario apkrovų. Degeneraciniai plyšimai dažnai būna kompleksiški, apimantys kelių tipų plyšimus. Gydymas dažniausiai yra konservatyvus, tačiau kai kuriais atvejais gali būti indikuotina artroskopinė operacija simptomams palengvinti.
• Trauminis plyšimas: Šie plyšimai įvyksta dėl staigaus, didelės energijos poveikio sąnariui, pavyzdžiui, sporto traumų metu. Trauminio plyšimo tipas priklauso nuo jėgos krypties ir dydžio. Dažniausiai jau būna reikalingas chirurginis gydymas, siekiant atkurti normalią menisko funkciją ir stabilumą.
• Medialinio menisko užpakalinio rago plyšimas: Tai specifinis plyšimo tipas, lokalizuotas medialinio menisko užpakalinėje dalyje. Ši zona yra prasčiau aprūpinta kraujagyslėmis, todėl gijimo potencialas yra ribotas. Užpakalinio rago plyšimai dažnai sukelia lėtinius simptomus ir gali būti sunkiai gydomi.

Be čia paminėtų tipų, menisko plyšimai taip pat gali būti klasifikuojami pagal plyšimo gylį (dalinis ar pilnas storis), lokalizaciją (priekinis ragas, vidurinė dalis, užpakalinis ragas) ir kt. Tiksli plyšimo tipo diagnozė reikalauja išsamaus klinikinio ištyrimo ir vaizdinių tyrimų, tokių kaip MRT. Priklausomai nuo plyšimo tipo, dydžio, lokalizacijos ir paciento simptomų, gydytojas parenka individualią gydymo taktiką, apimančią konservatyvius ir/ar chirurginius metodus, tokius kaip kineziterapija, reabilitacija ar operacija, siekdamas atkurti kelio sąnario funkcijas ir maksimaliai pagerinti paciento gyvenimo kokybę.

Kelio menisko plyšimo simptomai 

Menisko plyšimas gali sukelti įvairius simptomus, kurie priklauso nuo pažeidimo vietos, dydžio ir pobūdžio. Dažniausiai pasitaikantys simptomai yra skausmas, patinimas, sąnario užsikirtimas ir nestabilumas, tačiau jų intensyvumas ir pasireiškimo pobūdis gali skirtis tarp pacientų.

• Skausmas yra vienas būdingiausių menisko plyšimo simptomų. Jis dažniausiai lokalizuojasi pažeisto menisko pusėje (vidinėje ar išorinėje kelio dalyje) ir gali plisti į visą kelį. Skausmo intensyvumas gali svyruoti nuo nedidelio diskomforto iki stipraus, netgi ribojančio judesius. Dažnai skausmas sustiprėja atliekant tam tikrus judesius, pvz., sukant kelį, atsistojant iš sėdimos padėties ar lipant laiptais. Kai kuriais atvejais skausmas gali būti jaučiamas tik fizinio krūvio metu, o ramybėje išnykti.
• Kelio patinimas yra dar vienas dažnas simptomas, atsirandantis dėl pažeisto menisko sukelto sąnario uždegimo. Patinimas gali būti lokalus, apimantis tik menisko sritį, arba difuzinis, paplitęs po visą sąnarį. Kai kuriais atvejais pažeistame sąnaryje gali kauptis skystis (sinovitas), kas sukelia viso kelio patinimą ir ribotumą. Patinimas dažniausiai atsiranda praėjus kelioms valandoms ar dienoms po menisko pažeidimo ir gali išlikti ilgą laiką, jei plyšimas nėra tinkamai gydomas.
• Sąnario užsikirtimas ar užstrigimas yra nemalonus simptomas, būdingas kai kuriems menisko pažeidimams. Tai gali įvykti, kai pažeistas meniskas ar jo fragmentas įstringa tarp šlaunikaulio ir blauzdikaulio sąnarinių paviršių. Pacientai dažnai jaučia staigų, intensyvų skausmą ir negali visiškai ištiesti ar sulenkti kelio. Sąnario užsikirtimas gali būti laikinas ir praeiti savaime, tačiau kartais reikalinga medicininė pagalba atliekant sąnario repoziciją.
• Nestabilumo jausmas ar kelio "klupsėjimas" yra dar vienas galimas menisko plyšimo simptomas. Pažeistas meniskas negali tinkamai atlikti savo funkcijų stabilizuojant sąnarį, todėl pacientai gali jausti kelio silpnumą, nestabilumą ar kluptelėjimo tendencijas. Šie simptomai dažniausiai pasireiškia einant nelygiu paviršiumi, bėgant ar šokinėjant. Nestabilumas didina riziką patirti papildomas traumas, todėl svarbu laiku diagnozuoti ir gydyti menisko pažeidimą.

Be šių pagrindinių simptomų, pacientai taip pat gali skųstis traškesiais ar girgždesiais kelyje, judesių amplitudės sumažėjimu, raumenų silpnumu ar sąnario sustingimu (ypač rytais ar po ilgesnio sėdėjimo). Kartais menisko plyšimas gali būti ir visiškai besimptomis, ypač jei pažeidimas yra tik nedidelis ar lokalizuotas mažiau apkrautoje menisko dalyje.

Svarbu paminėti, kad nė vienas iš šių simptomų nėra visiškai specifinis menisko plyšimui ir gali pasireikšti esant kitoms kelio patologijoms, tokioms kaip raiščių plyšimai, sąnario kremzlės defektai ar artrozė. Todėl tiksliai diagnozei nustatyti reikalingas išsamus klinikinis ištyrimas.

Menisko plyšimo diagnostika

Tikslus ir savalaikis menisko plyšimo diagnozavimas yra labai svarbus, siekiant parinkti tinkamą gydymą ir išvengti galimų komplikacijų. 

• Anamnezė: Renkant paciento anamnezę, svarbu nustatyti simptomus, jų atsiradimo laiką, pobūdį ir progresavimą. Pacientas dažniausiai skundžiasi skausmu, patinimu, sąnario užsikirtimu ar nestabilumu. Svarbu išsiaiškinti, ar simptomai atsirado po specifinės traumos (ūmus plyšimas), ar vystėsi palaipsniui (lėtinis ar degeneracinis plyšimas). Taip pat reikėtų įvertinti skausmo lokalizaciją, intensyvumą, ryšį su fizine veikla ir palengvėjimą ramybėje. Gydytojas turėtų paklausti apie ankstesnes kelio traumas, operacijas ir bendrą sveikatos būklę.
• Fizinis ištyrimas: Išsamus fizinis ištyrimas yra sekanti svarbi diagnostinio vertinimo dalis. Gydytojas apžiūri kelio sąnarį, įvertindamas patinimą, paraudimą, temperatūrą ir kelio sąnario judesių amplitudę. Specifiniai testai, tokie kaip McMurray testas, gali padėti nustatyti menisko plyšimą. Atliekant šį testą, gydytojas sulenkia kelio sąnarį ir atlieka kelio sukimo judesius, tuo pačiu metu spausdamas sąnarį. Teigiamas McMurray testas pasireiškia spragsėjimu ar skausmu, nurodančiu menisko pažeidimą.
• Skausmingumo įvertinimas palei sąnario liniją (angl. joint line tenderness). Gydytojas palpuoja vidinę ir išorinę kelio sąnario liniją, ieškodamas skausmingų taškų. Padidėjęs skausmingumas palei sąnario liniją gali būti menisko plyšimo požymis.
• Vaizdiniai tyrimai: Vaizdiniai tyrimai yra svarbūs patvirtinant menisko plyšimo diagnozę. Rentgenografija yra pirminis tyrimas, padedantis atmesti kitas galimas kelio sąnario patologijas, tokias kaip osteoartritas ar lūžiai. Tačiau rentgenografija nėra pakankamai jautrus tyrimas tiksliems menisko pažeidimams nustatyti.
• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) yra auksinis standartas menisko plyšimų diagnostikoje. MRT suteikia detalų minkštųjų audinių, įskaitant meniskus, vaizdą. Ji gali parodyti plyšimo vietą, dydį, konfigūraciją ir susijusius pakitimus, tokius kaip kaulų edema ar raiščių pažeidimai. MRT jautrumas ir specifiškumas menisko plyšimams nustatyti siekia apie 90-95%.
• Kai kuriais atvejais, ypač jei MRT tyrimas yra neinformatyvus ar negalimas, gali būti atliekama diagnostinė artroskopija. Tai minimaliai invazinė chirurginė procedūra, kurios metu į kelio sąnarį įvedama maža kamera ir instrumentai, leidžiantys tiesiogiai vizualizuoti meniską ir įvertinti pažeidimo mastą.

Kaip gydyti plyšusį meniską?

Priklausomai nuo pažeidimo sunkumo, plyšusio menisko gydymas gali būti konservatyvus arba chirurginis.

Menisko plyšimo gydymas be operacijos

Konservatyvus gydymas dažniausiai taikomas pacientams su nedideliais, daliniais plyšimais ar lėtiniais degeneraciniais pažeidimais, kurie nesukelia ryškių simptomų. Konservatyvaus gydymo pagrindą sudaro poilsis, ledas, suspaudimas ir pakėlimas (angl. RICE - rest, ice, compression, elevation).

• Poilsis: Svarbu suteikti pažeistam kelio sąnariui pakankamai poilsio, kad sumažėtų uždegimas ir skausmas. Tai gali reikšti vengimą veiklų, kurios sukelia diskomfortą, tokių kaip bėgimas, šokinėjimas ar sunkumų kėlimas. Vietoj to, rekomenduojama užsiimti žemo poveikio veikla, tokia kaip plaukimas ar važiavimas dviračiu.
• Ledas: Šaltis padeda sumažinti patinimą, uždegimą ir skausmą. Rekomenduojama ant pažeisto kelio dėti ledo kompresus 15-20 minučių kas 2-3 valandas pirmąsias kelias dienas po traumos ar paūmėjimo.
• Suspaudimas: Elastinis bintas ar suspaudžiamasis įtvaras gali padėti sumažinti patinimą ir suteikti papildomą stabilumą pažeistam keliui. Svarbu užtikrinti tinkamą kompresijos lygį, kad nebūtų sutrikdyta kraujotaka.
• Pakėlimas: Kelį laikant aukščiau širdies lygio, sumažėja skysčių kaupimasis ir patinimas. Rekomenduojama pažeistą kelį laikyti pakeltą, ypač pirmąsias kelias dienas po traumos ar paūmėjimo.
• Kineziterapija yra kita itin svarbi konservatyvaus gydymo dalis. Kineziterapeutas gali parinkti individualią pratimų programą, skirtą gerinti būtent kelio sąnario judesių amplitudę, didinti raumenų jėgą ir atkurti normalią eisenos mechaniką. Pratimai gali apimti kelio lenkimo ir tiesimo judesius, šlaunies ir blauzdos raumenų stiprinimą, pusiausvyros ir propriorecepsijos lavinimą. Kineziterapija padeda sumažinti skausmą, pagerinti sąnario funkciją ir sumažinti pakartotinių traumų riziką.
• Veiklos koregavimas yra dar vienas svarbus aspektas, siekiant išvengti menisko plyšimo progresavimo ir traumų pasikartojimo. Pacientams patariama vengti veiklų, kurios sukelia stiprų kelio skausmą ar diskomfortą. Tai gali apimti kai kurių sporto šakų ar laisvalaikio veiklų ribojimą ar modifikavimą. Svarbu palaipsniui didinti fizinį aktyvumą, atsižvelgiant į simptomus ir gydytojo rekomendacijas.
• Be šių priemonių, konservatyvus gydymas taip pat gali apimti nesteroidinių vaistų nuo uždegimo vartojimą skausmui ir uždegimui mažinti, fizioterapiją su elektrostimuliacija ar ultragarsu, ortopedinius įtvarus kelio stabilumui didinti ir svorio kontrolę siekiant sumažinti apkrovą sąnariui.

Konservatyvus gydymas dažnai yra pirmo pasirinkimo metodas lengvų ar vidutinio sunkumo menisko plyšimų atvejais. Tačiau jei simptomai nepraeina po 6-8 savaičių konservatyvaus gydymo arba jei plyšimas yra labai didelis, nestabilus ar sukelia mechaninį sąnario nestabilumą, gali būti indikuotinas ir chirurginis gydymas.

Chirurginis menisko plyšimo gydymas 

Kai konservatyvus gydymas neduoda pakankamo efekto ar kai menisko plyšimas yra didelis, nestabilus ar sukelia mechaninį sąnario nestabilumą, gali būti indikuotinas chirurginis gydymas. Pagrindiniai chirurginio gydymo metodai yra meniskektomija (pažeistos menisko dalies pašalinimas) ir menisko plyšimo siuvimas.

Indikacijos chirurgijai

• Simptominis menisko plyšimas, nereaguojantis į konservatyvų gydymą po 6-8 savaičių
• Didelis, nestabilus plyšimas, sukeliantis mechaninį sąnario užsiblokavimą ar nestabilumą
• Plyšimas, apimantis daugiau nei 50% menisko storis (pilno storio plyšimas)
• Jaunesni, aktyvūs pacientai su stabilia kelio sąnario būkle
• Plyšimas baltojoje-raudonojoje ar raudonojoje-raudonojoje menisko zonoje (geresnė kraujotaka ir gijimo potencialas)

Meniskektomija prieš menisko siuvimą

• Meniskektomija (dalinė ar visiška) anksčiau buvo standartinis chirurginis menisko plyšimų gydymas
• Pašalinama pažeista menisko dalis, paliekant kuo daugiau sveiko audinio
• Meniskektomija leidžia greitai sumažinti simptomus, tačiau ilgainiui gali paspartinti sąnario dėvėjimąsi (osteoartritą)
• Šiuolaikinės tendencijos linksta link menisko išsaugojimo, kai įmanoma, ypač jaunesniems pacientams
• Menisko siuvimas (reparacija) siekia atkurti menisko vientisumą ir išsaugoti jo funkcijas

Siuvimo technikos

• Menisko siuvimas dažniausiai atliekamas artroskopinės operacijos metu
• Naudojami specialūs instrumentai ir siūlai menisko plyšimui susiūti
• Siuvimo technika parenkama atsižvelgiant į plyšimo vietą, konfigūraciją ir chirurgą
• Iš vidaus į išorę (angl. inside-out): siūlai prakišami iš sąnario vidaus per meniską į išorę, mazgai suformuojami ant kapsulės išorinio paviršiaus
• Iš išorės į vidų (angl. outside-in): siūlai prakišami nuo išorės per kapsulę ir meniską, mazgai suformuojami sąnario viduje
• Visiškai iš vidaus (angl. all-inside): naudojami specialūs instrumentai ir fiksatoriai menisko siuvimui per mažus pjūvius, nepažeidžiant sąnario kapsulės
• Siuvimo technikos pasirinkimas priklauso nuo plyšimo vietos, chirurgo patirties ir turimų instrumentų

Menisko siuvimo rezultatai

• Sėkmingas menisko siuvimas leidžia išsaugoti menisko funkcijas ir sumažinti osteoartrito riziką ateityje
• Gijimo sėkmė priklauso nuo plyšimo vietos, dydžio, paciento amžiaus ir reabilitacijos
• Baltojoje-raudonojoje ir raudonojoje-raudonojoje zonose esantys plyšimai gyja geriau dėl geresnės kraujotakos
• Jaunesni pacientai (<40 metų) turi geresnius gijimo rezultatus dėl geresnės audinių regeneracijos
• Po menisko siuvimo operacijos svarbi nuosekli reabilitacija, apimanti apsaugą, judesių atgavimą ir raumenų stiprinimą
• Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad po sėkmingo menisko siuvimo pacientai gali grįžti prie aktyvios veiklos ir išlaikyti gerą kelio sąnario būklę

Menisko plyšimų prevencija 

Vienas iš pagrindinių prevencijos elementų yra traumų prevencijos treniruočių programos. Šios programos apima specifinius pratimus, skirtus gerinti kelio sąnario stabilumą, propriorecepciją ir neuroraumeninę kontrolę. Pratimai gali apimti pusiausvyros, šuolių ir nusileidimo technikos lavinimą, taip pat kelio stabilizavimo ir raumenų stiprinimo pratimus. Traumų prevencijos programos ypač naudingos sportininkams ar asmenims, užsiimantiems kontaktinėmis ir didelės rizikos sporto šakomis.

Apsaugos, tokios kaip kelio įtvarai ar ortezai, gali padėti sumažinti menisko plyšimų riziką. Tinkamai parinkti ir naudojami įtvarai gali suteikti papildomą kelio sąnario stabilumą ir apsaugą nuo staigių ar nekontroliuojamų judesių. Ypač asmenims su ankstesnėmis kelio traumomis ar menisko plyšimais, apsauginė įranga gali būti naudinga siekiant išvengti pakartotinių sužalojimų.

Tinkamas treniravimasis ir kondicionavimas taip pat atlieka svarbų vaidmenį menisko plyšimų prevencijoje. Reguliarios fizinės veiklos metu svarbu laikytis tinkamos technikos, vengti staigių ar nekontroliuojamų judesių ir tik palaipsniui didinti krūvį. Prieš treniruotes ar varžybas svarbu atlikti tinkamą apšilimą, o po jų - atvėsimą ir tempimo pratimus. Gera bendra fizinė būklė, įskaitant raumenų jėgą, lankstumą ir ištvermę, padeda sumažinti sužalojimų riziką. Svarbu pasirinkti tinkamą avalynę ir treniruočių paviršių, atsižvelgiant į sporto šaką ar veiklos tipą.

Prognozė

Menisko plyšimo gydymo rezultatai ir prognozė vėlgi priklauso nuo plyšimo tipo, dydžio, vietos ir pasirinkto gydymo metodo. Konservatyviai gydant nedidelius, dalinius plyšimus ar lėtinius degeneracinius pažeidimus, dauguma pacientų patiria simptomų pagerėjimą jau per kelias savaites ar mėnesius. Poilsis, kineziterapija ir skausmo kontrolė padeda sumažinti patinimą, skausmą ir pagerina bendrą kelio sąnario funkciją. Tačiau kai kuriais atvejais, ypač esant didesniems ar simptominiams plyšimams, konservatyvus gydymas gali būti nepakankamai efektyvus ilgalaikiu laikotarpiu.

Chirurgiškai gydant menisko plyšimus, rezultatai dažniausiai būna geri, ypač jei plyšimas yra tinkamas siuvimui. Po sėkmingos menisko siuvimo operacijos, dauguma pacientų gali grįžti prie įprastos fizinės veiklos ir sporto po reabilitacijos laikotarpio, kuris paprastai trunka kelis mėnesius. Menisko siuvimas leidžia išsaugoti menisko funkcijas ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų, tokių kaip osteoartritas, riziką. Tačiau kai menisko siuvimas nėra įmanomas dėl plyšimo vietos ar dydžio, būna atliekama tik dalinė meniskektomija - pažeistos menisko dalies pašalinimas. Nors meniskektomija leidžia greitai sumažinti simptomus, ilgainiui ji gali paspartinti sąnario dėvėjimąsi.

Osteoartrito rizika po menisko sužalojimo padidėjai, nepriklausomai nuo pasirinkto gydymo metodo. Pažeistas ar pašalintas meniskas negali efektyviai atlikti savo amortizuojančių ir apkrovą paskirstančių funkcijų, todėl padidėja stresas sąnariniams paviršiams. Ilgainiui tai gali sukelti sąnarinio kremzlės nusidėvėjimą, skausmą ir sąnario funkcijos sutrikimus - osteoartrito požymius. Rizika yra didesnė po visiškos meniskektomijos, lyginant su daliniu pašalinimu ar sėkmingu menisko susiuvimu. Kiti veiksniai, tokie kaip vyresnis amžius, nutukimas, buvusios traumos ir genetinė predispozicija, taip pat gali padidinti osteoartrito riziką po menisko sužalojimo.