Rentgeno tyrimai: ką būtina žinoti pacientui?

Rentgeno spindulių atradimas 1895 metais Vokietijos fiziko Wilhelmo Konrado Rentgeno laikomas vienu reikšmingiausių medicinos istorijos įvykių. Atlikdamas eksperimentus su katodiniais spinduliais, Rentgenas pastebėjo, kad šie sukelia fluorescenciją (neįprastą spinduliavimą) šalia buvusiuose objektuose. Tai buvo naujo tipo elektromagnetinė spinduliuotė, vėliau pavadinta rentgeno spinduliais arba rentgeno spinduliuote.

Netrukus buvo suprasta šių trumpų bangų ilgio, didelės energijos fotonų unikali geba prasiskverbti per minkštuosius audinius ir suformuoti kaulų bei kitų tankių struktūrų atvaizdus. Tai atvėrė visiškai naujas diagnostines galimybes medicinoje. Pirmieji rentgeno nuotraukų bandymai buvo atlikti žmogaus plaštakos ir pėdos kaulams bei kitiems objektams fotografuoti. Per kitus kelis dešimtmečius rentgenografija išpopuliarėjo ir tapo vienu svarbiausių instrumentų įvairių traumų, lūžių, infekcinių ir degeneracinių kaulų ir sąnarių ligų, plaučių, širdies ir kitų organų būklių diagnozei. Rentgeno tyrimas tapo neatsiejama klinikinės medicinos dalimi.

Rentgenas: tyrimo veikimo principas

Rentgeno spindulių susidarymas pagrįstas reiškiniu, vadinamu bremsstrahlung. Jis vyksta specialiame rentgeno vamzdyje, kuriame susidaro stiprus elektrinis laukas tarp katodų ir anodų. Elektronai, spinduliuojami iš įkaitintų katodų ir anodų, yra pagreitinami stiprios įtampos ir trenkiasi į volframo anodą dideliu greičiu. Smūgio metu elektronai staigiai suletėja, o jų kinetinė energija virsta rentgeno spinduliuote - fotonais. Kuo didesnė įtampa vamzdyje, tuo didesnės energijos fotonai susidaro.

Rentgeno spinduliai pasižymi unikaliomis savybėmis. Jie turi labai trumpą bangos ilgį apie 0,01-10 nm ir itin didelę skvarbą, todėl geba praeiti per minkštuosius audinius beveik nesusilpnėję. Taip pat rentgeno spinduliai jonizuoja - išmuša elektronus iš atomų. Šis poveikis gali pažeisti ląsteles, todėl būtina apsisaugoti nuo perteklinės tokios spinduliuotės apšvitos. Kaulai, dantys ir metalai gerai sugeria rentgeno spindulius, todėl ant nuotraukos tampa matomi tamsesne spalva. Riebalinis ir raumenų audiniai praleidžia daugiau spindulių ir todėl atrodo šviesesni. Taip išgaunamas kontrastingas vidaus organų ir audinių atvaizdas.

Pagrindiniai rentgeno tyrimo tipai:

Paprastoji rentgenografija

Tai tradicinis ir dažniausiai naudojamas rentgeno tyrimo metodas, kurio metu gaunami dvimačiai audinių ir organų atvaizdai ant rentgeno juostos arba skaitmeniniame detektoriuje. Naudojama kaulų (osteoporozės, lūžių, deformacijų nustatymui), plaučių (pneumonijos, vėžio diagnozei), taip pat sąnarių ir kitų minkštųjų audinių būklei įvertinti.

Kompiuterinė tomografija (KT)

Modernesnė technologija, kurios metu rentgeno vamzdis sukasi aplink pacientą ir kompiuteriu apdorojami gaunami ploni sluoksnių (pjūvių) vaizdai. Tai leidžia gauti detalią kūno vidinės sandaros informaciją - organų dydį, formą, tankį. KT ypač naudinga galvos smegenų, krūtinės ląstos, pilvo organų būklės įvertinimui.

Fluoroskopija

Rentgenoskopinio tyrimo metodas, kai rentgeno spinduliai nukreipiami į ekraną ir matomas tyrimo objekto, dažniausiai organų judėjimo, vaizdas realiu laiku. Naudojama kaip intervencinės radiologijos dalis, įvairioms procedūroms atlikti.

Mamografija

Specializuota rentgeno aparatūra, skirta specifiškai krūties audinio ir struktūrų diagnostikai. Naudojami mažesnės energijos rentgeno spinduliai, kad būtų galima ištirti minkštuosius krūties audinius ir aptikti ankstyvus pakitimus bei vėžinius darinius.

Rentgeno tyrimo pritaikymas

Rentgeno tyrimas plačiai naudojamas įvairių kūno sričių ir organų būklei įvertinti.

Krūtinės ląstos rentgenograma leidžia diagnozuoti plaučių ligas - pneumoniją, tuberkuliozę, vėžį, emfizemą ir kt. Matomi infiltratai, konsolidacijos, retikulinių ir tinklelinių šešėlių sustorėjimai. Širdies rentgenograma parodo širdies padidėjimą (kardiomegalija), skysčio perteklių (stazę), vainikinių arterijų kalkinimąsi (kalcifikacijas).

Skeleto rentgenograma naudojama lūžiams, išnirims, artritui, artrozei, osteoporozei, kaulų navikams diagnozuoti. Vertinami kaulų tankis, struktūra, sąnarių tarpai. Kompiuterinės tomografijos metodais gaunami tikslūs trimačiai kaulų vaizdai.

Pilvo organų rentgenograma parodo kepenų, blužnies, žarnyno būklę, gali diagnozuoti opas, akmenligę, uždegimus. Kontrastiniai tyrimai geriau vizualizuoja tam tikrus organus - tulžies pūslę, virškinimo traktą.

Tačiau rentgeno tyrimai turi ir trūkumų. Jie neparodo minkštųjų audinių, todėl yra riboti onkologinėms ligoms nustatyti. Pakartotiniai tyrimai didina bendrą apšvitą, todėl būtinas pagrįstas indikacijų parinkimas. Vis dėlto modernios skaitmeninės technologijos leidžia smarkiai sumažinti tokios spinduliuotės dozę – vieno šiuolaikinio tyrimo apšvita paprastai yra nedidelė, o kliniškai pagrįsto tyrimo nauda dažniausiai gerokai viršija galimą riziką. Pavyzdžiui, vienos juosmeninės stuburo dalies rentgenogramos apšvitos dozė siekia apie 1,4 mSv ir atitinka maždaug 6 mėnesių natūralios foninės spinduliuotės dozę, o krūtinės ląstos rentgeno nuotraukos apšvita (apie 0,1 mSv) prilygsta vos 10 dienų foninės apšvitos.¹

Kontrastiniai preparatai rentgeno tyrimuose

Kontrastinės medžiagos plačiai naudojamos rentgeno tyrimuose, nes padeda geriau vizualizuoti ir diferencijuoti vidaus organus bei audinius.

Pagrindiniai kontrastinių preparatų tipai:

• Joniniai kontrastai (sudaryti iš jodą ar balį turinčių junginių) naudojami KT ir rentgeno tyrimuose. Jie blogiau absorbuoja rentgeno spindulius, todėl organai ir audiniai, į kuriuos patenka kontrastinė medžiaga, atrodo šviesiau. Dažniausiai leidžiami į veną.
• Barjero kontrastai (bario sulfatas) naudojami virškinimo trakto tyrimams. Jie gerai sugeria rentgeno spindulius, todėl vizualizuoja tuščią virškinimo trakto spindį.
• Oro kontrastai naudojami koloskopijai ir kitiems tyrimams atlikti.

Kontrastinių preparatų poveikis dažniausiai būna trumpalaikis ir nežymus. Galimi šalutiniai reiškiniai: pykinimas, vėmimas, dilgėlinė, galvos svaigimas. Sunkesnės komplikacijos, tokios kaip anafilaksinis šokas, pasitaiko retai. Ypatingą dėmesį reikia skirti pacientams, sergantiems inkstų ir skydliaukės ligomis. Nėščiosioms kontrastiniai preparatai turėtų būti skiriami tik esant aiškioms medicininėms indikacijoms.

Saugumo priemonės atliekant rentgeno tyrimus

Rentgeno spinduliuotė gali turėti kenksmingą poveikį žmogaus audiniams, todėl būtina laikytis griežtų saugumo reikalavimų tiek pacientams, tiek tyrimą atliekančiam medicinos personalui. Vis dėlto verta žinoti, kad šiuolaikiniai skaitmeniniai rentgeno aparatai naudoja gerokai mažesnes dozes nei senesnė įranga, todėl, laikantis saugumo reikalavimų ir atliekant tyrimą tik pagal indikacijas, jis laikomas saugiu.

Pacientai rentgeno kabinete privalo dėvėti apsauginį prijuostę su švinu, kad apsaugotų įvairius audinius ir ypač lytinius organus, kurie yra labai jautrūs spinduliuotei. Švinas padeda apsisaugoti nuo rentgeno spindulių, nes jis absorbuoja ir blokuoja jonizuojančią radiaciją dėl savo didelio medžiagos tankio. Švinas neleidžia pavojingiems fotonams prasiskverbti ir pažeisti audinių bei organų. Be to, rekomenduojama apsaugoti skydliaukę apsauginiu kaklaraiščiu, kuris taip pat būtų pagamintas iš švino. Nėščios moterys turi būti ypač atsargios ir vengti bet kokių nereikalingų rentgeno procedūrų. Vaikams atliekamos rentgenogramos taip pat turi būti kruopščiai pagrįstos.

Personalas privalo naudoti švinines apsaugas - prijuostes ir skydo formos apsaugas. Turi būti griežtai kontroliuojama leistina apšvita. Rentgeno kabinetuose įrengiamos švininės sienos ir durys, kad apribotų spinduliuotę. Naudojami kolimatoriai - prietaisai, kuriais suformuojamas siauras spindulių pluoštas, nukreiptas tik į reikiamą kūno sritį.

Rentgenas nugaros skausmų diagnostikai

Nugaros skausmai yra dažna problema, kuriai įvertinti atliekami įvairūs rentgeno tyrimai:

• Stuburo rentgenografija AP ir šoninėje projekcijose naudojama vertebrinių struktūrų ir sąnarių deformacijoms, slankstelių išnirimo laipsniui nustatyti.
• Stuburo rentgenografija su funkciniais mėginiais (lenkiant, tiesiant) parodo slankstelių judrumo apribojimus.
• KT ir MRT tyrimai leidžia detaliai įvertinti tarpslankstelinių diskų būklę, nervinių šaknelių kompresiją.

Dažniausios būklės, nustatomos rentgeno pagalba:

• Osteochondrozė - tarpslankstelinių diskų degeneracija. Rentgenogramoje matomas sąnarių tarpo siaurėjimas, osteofitai.
• Deformacinė spondilozė - slankstelių kūnų sueižėjimas dėl osteoporozės.
• Degeneracinė skoliozė - stuburo išlinkimas sąnarių degeneracijos metu.
• Trauminiai kompresiniai ir šonkaulių lūžiai.

Rentgenogramos taip pat padeda nustatyti pakitimus, sukeliančius skausmą, parinkti gydymą - vaistus, kineziterapiją, chirurginę intervenciją ar kitą metodą. Leidžia stebėti būklę ligos eigoje. Todėl rentgenologiniai tyrimai yra neatsiejama nugaros skausmų diagnostikos dalis.

Vis dėlto svarbu žinoti, kad, remiantis šiuolaikinėmis gydymo gairėmis, esant nespecifiniam apatinės nugaros dalies skausmui, vaizdiniai tyrimai (įskaitant rentgeną) pirmosiomis savaitėmis rutiniškai neatliekami – jie rekomenduojami tik tuomet, kai yra vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ (trauma, karščiavimas, neaiškus svorio kritimas, plintantis galūnių silpnumas ar tirpimas) arba skausmas nesitraukia ilgesnį laiką nepaisant gydymo. Toks požiūris padeda išvengti nereikalingos apšvitos ir nereikalingų tyrimų. Amerikos radiologijos koledžo (ACR) tinkamumo kriterijai šį principą įvardija konkrečiai: nekomplikuoto, trumpiau nei 6 savaites trunkančio apatinės nugaros dalies skausmo atveju rentgenografija, kompiuterinė tomografija ir MRT vertinamos kaip „paprastai netinkamos“ pirmojo pasirinkimo priemonės, o vaizdinis tyrimas tampa pagrįstas tik atsiradus minėtiems rizikos veiksniams.²

Ką rodo moksliniai tyrimai apie rutininį vaizdinimą

Šį atsargų požiūrį patvirtina ir moksliniai duomenys. 2009 m. žurnale The Lancet paskelbta sisteminė apžvalga ir metaanalizė, apėmusi šešis atsitiktinių imčių tyrimus ir 1804 pacientus, palygino pacientus, kuriems dėl nugaros skausmo rentgenas ar kitas vaizdinis tyrimas buvo atliktas iš karto, su tais, kuriems taikyta įprastinė priežiūra be neatidėliotino vaizdinio tyrimo. Reikšmingo skirtumo tarp abiejų grupių pagal skausmo intensyvumą ar funkciją nenustatyta nei trumpuoju (iki 3 mėn.), nei ilguoju (6–12 mėn.) laikotarpiu – nepriklausomai nuo to, ar buvo naudojama rentgenografija, KT ar MRT.³ Kitaip tariant, pacientams, kurių nugaros skausmas neturi „raudonų vėliavėlių“, ankstyvas vaizdinis tyrimas pats savaime gydymo rezultatų nepagerina – svarbiausiu veiksniu išlieka tinkamai parinktas gydymas ir funkcinė reabilitacija. Mūsų klinikos kineziterapeutai pastebi, kad didelė dalis pacientų į pirmąją konsultaciją atvyksta jau su rentgeno nuotrauka rankose, tačiau individualus gydymo planas visada sudaromas įvertinus ne vien vaizdą, o konkretaus paciento simptomus, judesio kokybę ir funkcinius apribojimus.

Alternatyvūs tyrimo metodai vietoj rentgeno

Nors rentgeno tyrimai plačiai naudojami šiuolaikinėje medicinoje, kai kuriais atvejais dėl jonizuojančios spinduliuotės poveikio verta apsvarstyti alternatyvius tyrimus:

• Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) naudojama norint išsamiai įvertinti minkštuosius audinius - raumenis, sausgysles, sąnarius, vidaus organus. MRT nešvitina paciento ir gali suteikti vertingos diagnostinės informacijos vietoj kompiuterinės tomografijos ar rentgeno.
• Ultrasonografija (echoskopija) naudojant aukšto dažnio garsą leidžia detaliai ištirti kepenis, inkstus, gimdymo organus ir kitas minkštąsias struktūras. Tai saugus ir veiksmingas tyrimo būdas vietoj rentgeno nėščiosioms ir vaikams.
• Radionuklidiniai tyrimai, kuriuose naudojami radioaktyvūs izotopai, tinka funkciniams organų tyrimams atlikti vietoj rentgenogramų. Pavyzdžiui, stebint kaip izotopas pasiskirsto širdyje galima vertinti jos išstūmimo tūrį ir funkciją.
• Kompiuterinė tomografija be kontrasto gali būti alternatyva pilvo rentgenografijai, suteikiant daugiau informacijos apie organus.

Jei rentgeno ar kito vaizdinio tyrimo išvadoje nustatyti degeneraciniai stuburo pokyčiai, osteochondrozė ar tarpslankstelinių diskų problemos, vien diagnozės žinojimas skausmo nesumažins – svarbu imtis veiksmų. Funkcinės Terapijos Centre Vilniuje individuali kineziterapija ir reabilitacijos programos padeda veikti ne tik simptomus, bet ir skausmo priežastį – sustiprinti raumenis, pagerinti laikyseną ir judėjimo kokybę. Dėl stuburo problemų kviečiame apsilankyti mūsų stuburo klinikoje – registruokitės konsultacijai ir specialistai padės sudaryti individualų gydymo planą.

Dažniausiai užduodami klausimai

Kokie galimi rentgeno tyrimų šalutiniai poveikiai?

Dažniausias rentgeno tyrimų šalutinis poveikis – apšvita jonizuojančiąja spinduliuote. Didelės dozės gali didinti vėžio riziką. Todėl tyrimai atliekami pagal indikacijas ir su apsaugos priemonėmis.

Kurioms grupėms rentgeno tyrimai kelia didesnę riziką?

Didesnė rizika yra nėščioms moterims ir vaikams. Jiems rentgeno tyrimai atliekami tik esant būtinybei ir imantis papildomų atsargumo priemonių.

Ar galima atlikti rentgeno tyrimą nėštumo metu?

Rentgeno tyrimai nėštumo metu atliekami tik esant gyvybiškai svarbioms medicininėms indikacijoms. Stengiamasi riboti kūno sritis, kurias reikia tirti, ir naudoti apsaugas. Tyrimus reikėtų atidėti, jei tai mediciniškai galima.

Ar rentgenas kenksmingas?

Šiuolaikinių skaitmeninių rentgeno aparatų apšvitos dozė yra maža – priklausomai nuo tiriamos srities, ji prilygsta kelių dienų ar savaičių natūraliai foninei apšvitai. Kai tyrimas kliniškai pagrįstas, jo diagnostinė nauda gerokai viršija galimą riziką. Nėštumo metu rentgeno tyrimai atliekami tik esant būtinybei.

Kaip dažnai galima daryti rentgeną?

Griežtos ribos nėra – svarbiausia, kad kiekvienas tyrimas būtų pagrįstas medicininėmis indikacijomis. Gydytojas kiekvieną kartą įvertina tyrimo naudą ir apšvitą, o esant galimybei parenka alternatyvas be jonizuojančiosios spinduliuotės, pavyzdžiui, ultragarsą ar MRT.

Šaltiniai

1. RadiologyInfo.org (Radiological Society of North America ir American College of Radiology). Radiation Dose from X-Ray and CT Exams. https://www.radiologyinfo.org/en/info/safety-xray
2. Park J, Lui YW. An image-based review of the ACR Appropriateness Criteria for Low Back Pain (pagal American College of Radiology Appropriateness Criteria® for Low Back Pain). Appl Radiol. 2016;45(9):9-15. https://appliedradiology.com/Articles/an-image-based-review-of-the-acr-appropriateness-criteria-for-low-back-pain
3. Chou R, Fu R, Carrino JA, Deyo RA. Imaging strategies for low-back pain: systematic review and meta-analysis. Lancet. 2009;373(9662):463-472. https://pubmed.ncbi.nlm.nih.gov/19200918/

Šiame straipsnyje pateikta informacija yra bendro pobūdžio ir edukacinio pobūdžio – ji nepakeičia individualios gydytojo ar kito sveikatos priežiūros specialisto konsultacijos. Dėl konkrečių sveikatos problemų ar prieš priimant sprendimus dėl tyrimų ir gydymo visada pasitarkite su savo gydytoju.