Tendinitas – tai viena dažniausių sausgyslių patologijų, su kuria susiduria įvairaus amžiaus žmonės, ypač aktyviai sportuojantys ar dirbantys fizinį darbą. Nors tradiciškai ši būklė buvo apibūdinama kaip paprastas sausgyslių uždegimas, šiuolaikiniai tyrimai atskleidžia kur kas sudėtingesnį procesą, dabar dažniau vadinamą tendinopatija. Ši liga pasireiškia ne tik skausmu ir ribotu judesių diapazonu, bet ir gali turėti ilgalaikių pasekmių gyvenimo kokybei. Kas sukelia tendinitą? Kaip atpažinti jo simptomus ir kokios yra pagrindinės jo rūšys?
Tendinitas - kas tai?
Tendinitas ilgą laiką medicinos literatūroje buvo apibrėžiamas kaip sausgyslių uždegiminis procesas, pasireiškiantis dėl mikrotraumų ar perteklinio fizinio krūvio. Tačiau pastarųjų metų moksliniai tyrimai parodė, kad šios būklės patologija yra daug sudėtingesnė, todėl šiuolaikinėje medicinos praktikoje vis dažniau vartojamas terminas "tendinopatija". Ši sąvoka apima platesnį sausgyslių sutrikimų spektrą, įskaitant ne tik uždegimines reakcijas, bet ir degeneracinius procesus, kurie vyksta sausgyslių audiniuose. Tendinopatija gali pasireikšti įvairiose kūno dalyse, dažniausiai pečių, alkūnių, riešų, klubų, kelių ir čiurnų srityse. Kliniškai ši būklė pasižymi keturiomis pagrindinėmis savybėmis: lokalizuotu skausmu, kuris sustiprėja fizinio krūvio metu; ribota judesio amplitude pažeistoje zonoje; raumenų silpnumu, kuris gali progresuoti laikui bėgant; bei padidėjusiu sausgyslių jautrumu palpacijos metu. Šių simptomų intensyvumas priklauso nuo pažeidimo laipsnio, trukmės ir individualių paciento savybių, o tinkamas gydymas reikalauja kompleksinio požiūrio, atsižvelgiant į būklės specifiką.
Kas sukelia tendinitą?
Tendinito vystymasis yra daugialypis procesas, kurį sąlygoja įvairūs biomechaniniai, demografiniai ir genetiniai veiksniai. Sausgyslių pažeidimų patogenezė dažniausiai prasideda nuo mikroskopinių plyšimų, kurie atsiranda dėl pasikartojančių mechaninių jėgų poveikio, viršijančio sausgyslių adaptacinius gebėjimus. Laikui bėgant, šie pažeidimai kaupiasi ir sukelia struktūrinius pokyčius, pasireiškiančius kolageno skaidulų dezorganizacija, neovaskularizacija ir uždegiminių mediatorių išsiskyrimu. Tyrimai rodo, kad tendinopatijos atsiradimui įtakos turi ne tik mechaninės apkrovos, bet ir individualūs biologiniai veiksniai, lemiantys skirtingą žmonių jautrumą šiai patologijai.
Pagrindiniai tendinito rizikos veiksniai:
- Perteklinis naudojimas ir pasikartojančios apkrovos
- Sportininkai, užsiimantys bėgimu, šuoliais ar metimais (teniso žaidėjai, krepšininkai)
- Darbuotojai, atliekantys pasikartojančius judesius (muzikantai, IT specialistai)
- Netinkamai suplanuotas treniruočių režimas su nepakankamu atsigavimo laikotarpiu
- Staigus fizinio aktyvumo intensyvumo padidėjimas
- Amžius ir lytis
- Vyresni nei 40 metų asmenys dėl sausgyslių elastingumo sumažėjimo ir lėtesnės regeneracijos
- Vyrai, ypač 30-50 metų amžiaus grupėje, yra labiau linkę į pateliarinį ir Achilo tendinitą
- Moterims po menopauzės dėl hormoninių pokyčių padidėja riešo ir peties tendinopatijų rizika
- Genetiniai veiksniai
- Tenascino-C geno polimorfizmas, susijęs su kolageno sintezės pokyčiais
- ABO kraujo grupės įtaka (O grupės asmenys turi didesnę riziką Achilo tendinopatijoms)
- COL5A1 ir MMP3 genų variacijos, veikiančios tarpląstelinės matricos homeostazę
- Šeimos ar giminės anamnezė, rodanti genetinį polinkį sausgyslių patologijoms
- Metaboliniai veiksniai
- Nutukimas, didinantis mechaninę apkrovą sausgyslėms
- 2 tipo cukrinis diabetas, sukeliantis kolageno glikaciją ir sausgyslių biomechaninių savybių pablogėjimą
- Hiperlipidemija, sutrikdanti sausgyslių kraujotaką
- Hipotirozė, siejama su lėtesne sausgyslių regeneracija ir padidėjusiu uždegimų dažniu
Svarbu pažymėti, kad dažnai tendinopatijos išsivysto dėl kelių rizikos veiksnių sąveikos, o ne dėl vienos konkrečios priežasties.
Tendinito simptomai
Tendinito klinikinis pasireiškimas yra gana charakteringas ir apima kelis pagrindinius simptomus, kurie padeda diferencijuoti šią patologiją nuo kitų raumenų ir skeleto sistemos sutrikimų. Dominuojantis simptomas yra lokalizuotas skausmas pažeistos sausgyslės projekcijoje, kuris paprastai atsiranda ar sustiprėja fizinio krūvio metu, ypač atliekant judesius, kurių metu įtempiama pažeista sausgyslė. Šis skausmas dažnai būna aštrus, deginantis arba maudžiantis ir gali plisti išilgai sausgyslės, nors dažniausiai yra labiausiai išreikštas jos prisitvirtinimo prie kaulo vietoje (entezėje).
Pacientai taip pat skundžiasi sumažėjusia judesio amplitude, kuri pasireiškia ribotu galūnės judrumu dėl skausmo ar pažeistos sausgyslės struktūrinių pokyčių. Palpacijos metu pažeistos sausgyslės srityje stebimas padidėjęs jautrumas, kartais galima užčiuopti sustorėjimą ar patinimą.
Progresuojant būklei, dažnai vystosi raumenų silpnumas paveiktoje srityje, kuris gali būti tiek subjektyviai jaučiamas paciento, tiek objektyviai nustatomas atliekant raumenų jėgos testavimą. Sunkesniais atvejais, ypač jei pacientas nesigydė ar tęsė fizinį aktyvumą, gali pasireikšti krepitacija (traškėjimas) judinant pažeistą sritį, o palpuojant galima užčiuopti skausmingus mazgelius ar netolygų sausgyslės paviršių.
Tendinito simptomai dažnai progresuoja laipsniškai - pradiniame etape jie jaučiami tik intensyvios fizinės veiklos metu, vėliau atsiranda ir ramybės būsenoje, o negydant gali sukelti nuolatinį funkcijos sutrikimą.
Tendinitų rūšys
Tendinitas gali pažeisti įvairias kūno sritis, priklausomai nuo fizinio krūvio pobūdžio, profesinės veiklos ir individualių rizikos veiksnių. Kiekviena tendinito forma turi savo specifinius klinikinius ypatumus, etiologiją ir gydymo metodikas.
Kelio tendinitas
Kelio tendinitas, dar vadinamas pateliarine tendinopatija arba "šokėjo keliu", yra viena dažniausių tendinito formų, pažeidžianti girnelės (pateliarinę) sausgyslę. Ši būklė dažniausiai vystosi dėl pasikartojančių mikrotraumų atliekant šuolius, bėgimo pratimus ar staigiai keičiant judėjimo kryptį. Ypač dažnai nustatoma krepšininkams, tinklininkams ir lengvaatlečiams. Kliniškai pasireiškia aiškiai lokalizuotu skausmu girnelės apatiniame poliuje ar girnelės sausgyslėje, skausmu atsitūpiant ir atsistojant, bei sausgyslės sustorėjimu, kuris matomas ultragarsiniu tyrimu.
Klubo tendinitas
Klubo srities tendinitas dažniausiai pažeidžia didįjį gūžduobinį raumenį, didžiojo sėdmeninio ar viduriniojo sėdmeninio raumens sausgysles. Ši patologija dažniau diagnozuojama bėgikams, futbolininkams ir gimnastams. Būdinga, kad pacientai jaučia skausmą kirkšnies srityje, kuris sustiprėja keliant koją, lipant laiptais arba atsistojant iš sėdimos padėties. Ilgalaikis klubo tendinitas gali sukelti eisenos pokyčius ir dubens biomechanikos sutrikimus, todėl svarbu anksti diagnozuoti ir pradėti gydymą.
Rankos tendinitas
Rankos tendinitas apima kelias specifines formas, kurių dažniausios yra lateralinis epikondilitas ("tenisininko alkūnė"), medialinis epikondilitas ("golfo alkūnė") ir De Quervain tenosinovitas. Šios būklės itin paplitusios tarp asmenų, kurie profesinėje veikloje atlieka pasikartojančius riešo ir pirštų judesius – kompiuterio vartotojų, muzikantų, dailininkų, chirurgų. Rankos tendinitas pasireiškia skausmu, kuris lokalizuojasi alkūnės išoriniame ar vidiniame paviršiuje arba nykščio srityje, ribotu plaštakos judrumu ir sumažėjusia griebimo jėga. Šios formos ypatingos tuo, kad gali stipriai apriboti kasdienę veiklą ir darbo našumą.
Peties tendinitas
Peties tendinitas, arba rotatorių manžetės tendinopatija, dažniausiai pažeidžia virš-dyglinį (supraspinatus), po-dyglinį (infraspinatus) ar mažąjį apvalųjį raumenis. Tai itin dažna problema sportininkams, kurių sporto šakose dominuoja veiksmai virš galvos (plaukimas, tenisas, tinklinis), taip pat statybininkams, dažytojams ir kitiems fizinio darbo atstovams. Kliniškai peties tendinitas pasireiškia skausmu, atliekant abdukcijos judesius, skausmingas "skausmo lankas" (70-120° abdukcijos metu), bei naktiniais skausmais, kurie neleidžia miegoti ant pažeisto peties. Ilgalaikis peties tendinitas gali komplikuotis sausgyslės plyšimu, todėl reikalingas aktyvus gydymas.
Achilo tendinitas
Achilo tendinitas yra Achilo sausgyslės, didžiausios ir stipriausios žmogaus kūno sausgyslės, uždegimas ar degeneracija. Ši forma dažniausiai diagnozuojama bėgikams, ypač pradedantiems ar staiga padidinusiems treniruočių intensyvumą, taip pat asmenims, kurie dėvi netinkamą avalynę. Rizikos veiksnys yra ir pėdos biomechaniniai sutrikimai, tokie kaip plokščiapėdystė. Kliniškai pasireiškia skausmu ir sustorėjimu 2-6 cm aukščiau kulnakaulio, rytinio sustingimo pojūčiu ir skausmu atliekant pirštų galų pasistiebimu. Achilo tendinitas yra viena iš tų tendinito formų, kuri gali komplikuotis visišku sausgyslės plyšimu, ypač jei netaikomas adekvatus gydymas.
Kaip gydyti tendinitą?
Konservatyvus gydymas
Tendinito gydymo strategija pirmiausia remiasi konservatyviais metodais, kurie dažnai yra pakankamai efektyvūs ankstyvose ligos stadijose. RICE metodas (poilsis, ledas, kompresija, pakėlimas – angl. Rest, Ice, Compression, Elevation) yra pirmosios pagalbos priemonė ūminių simptomų atveju. Poilsis yra esminis, kad būtų išvengta tolimesnio sausgyslės pažeidimo – rekomenduojama sumažinti ar laikinai nutraukti veiklą, kuri sukelia simptomus. Šalčio terapija (15-20 minučių kas 2-3 valandas pirmąsias 48-72 valandas) padeda sumažinti uždegimą ir skausmą. Kompresinis tvarstis užtikrina pažeistos sausgyslės stabilumą ir sumažina edemą, o pažeistos vietos pakėlimas virš širdies lygio taip pat mažina edemą ir diskomfortą. Praktikoje dažnai taikoma ir imobilizacija ortopediniais įtvarais, ypač rankos ir Achilo tendinito atvejais, tačiau pernelyg ilga imobilizacija gali sukelti sausgyslės susilpnėjimą, todėl ji turi būti tik trumpalaikė.
Kineziterapija
Kineziterapija yra kertinis lėtinio tendinito gydymo elementas, kuris padeda ne tik mažinti simptomus, bet ir atkurti sausgyslės funkciją bei užkirsti kelią recidyvams. Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad išcentriniai pratimai (kai raumuo ilgėja veikiamas apkrovos) yra ypač veiksmingi gydant tendinopatiją. Tokia treniruotė padeda reorganizuoti kolageno skaidulas ir pagerinti sausgyslės struktūrą. Kineziterapijos programą tendinito gydymui paprastai sudaro kelios fazės: pirmoji skirta skausmui ir uždegimui mažinti (ultragarsas, elektrostimuliacija, lazeris), antroji – judesio amplitudei didinti (tempimo pratimai), trečioji – jėgai atkurti (progresuojantys jėgos pratimai), o ketvirtoji – funkciniam atkūrimui (sportui specifiniai pratimai). Kiekvienam pacientui kineziterapijos programa turi būti individuali, atsižvelgiant į pažeidimo lokalizaciją, sunkumą ir paciento tikslus.
Injekcijos
Kai konservatyvus gydymas ir kineziterapija yra nepakankamai efektyvūs, galima apsvarstyti injekcinę terapiją. Kortikosteroidų injekcijos ilgą laiką buvo plačiai naudojamos tendinito gydymui dėl stipraus priešuždegiminio poveikio, tačiau naujausi tyrimai atskleidė, kad jos gali sukelti sausgyslės atrofiją ir padidinti plyšimo riziką, ypač jei naudojamos pakartotinai. Dėl to kortikosteroidų injekcijos dabar rekomenduojamos tik trumpalaikiam skausmo malšinimui specifinėse situacijose ir ribotu injekcijų skaičiumi. Šiuolaikinėje medicinoje vis dažniau taikomos trombocitais praturtintos plazmos (PRP) injekcijos, kurios skatina audinių regeneraciją, išskiriant augimo faktorius iš koncentruotų trombocitų. Klinikiniai tyrimai rodo, kad PRP gali būti efektyvi priemonė, ypač gydant lėtines tendinopatijas, nors rezultatai vis dar vertinami kaip preliminarūs. Kitos inovatyvios injekcijų rūšys apima hialurono rūgštį, autologinį kraują ir proloterapiją (dekstrozės injekcijas), kurių efektyvumas dar tiriamas.
Vaistai nuo tendinito
Farmakologinis tendinito gydymas dažniausiai remiasi nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo, kurie efektyviai mažina skausmą ir uždegimą, slopindami prostaglandinų sintezę. Ibuprofenas, naproksenas ir diklofenakas yra dažniausiai naudojami vaistai tendinito gydymui, tačiau jie turėtų būti vartojami trumpai (iki 7-14 dienų) dėl galimų šalutinių poveikių, ypač virškinamojo trakto ir inkstų funkcijos sutrikimų. Vaistai gali būti skiriami tiek sistemiškai (tabletėmis), tiek lokaliai (tepalų, gelių forma). Pastarieji turi mažesnę sisteminių šalutinių poveikių riziką, tačiau jų prasiskverbimas į gilesnius audinius yra ribotas. Analgetikai, tokie kaip paracetamolis, gali būti alternatyva pacientams, kurie negali vartoti priešuždeginiminių vaistų, nors jų priešuždegiminis poveikis yra minimalus. Sunkiais atvejais trumpam laikotarpiui gali būti skiriami opioidiniai analgetikai, tačiau dėl priklausomybės rizikos ir kitų šalutinių poveikių jų naudojimas yra griežtai ribojamas. Lokalios kortikosteroidų injekcijos, kaip minėta anksčiau, gali suteikti greitą, bet trumpalaikį palengvėjimą ir turėtų būti naudojamos atsargiai, įvertinant galimą naudą ir riziką.
Tendinito operacija
Chirurginis gydymas paprastai svarstomas tik tada, kai konservatyvūs metodai neefektyvūs po 3-6 mėnesių taikymo ir paciento gyvenimo kokybė yra reikšmingai pablogėjusi dėl skausmo ar funkcijų sutrikimo. Operacijos poreikis priklauso nuo tendinito lokalizacijos, sunkumo ir paciento aktyvumo lygio. Sportininkams ar fiziškai aktyviems asmenims chirurginis gydymas gali būti rekomenduojamas anksčiau. Šiuolaikinėje ortopedijoje taikomos kelios chirurginės technikos. Tenotomija – procedūra, kurios metu šalinami pažeisti sausgyslės audiniai, siekiant paskatinti sveikų audinių regeneraciją. Tenodezė apima sausgyslės fiksavimą prie kaulo, dažnai naudojama peties bicepso tendinopatijos atveju. Sausgyslės persodinimas atliekamas sunkaus pažeidimo atveju, kai pažeista sausgyslė pakeičiama autologiniu transplantatu (paprastai iš kitos kūno dalies) arba alotransplantatu. Artroskopiniu būdu atliekamos operacijos suteikia mažesnį invazyvumą, trumpesnį gijimo laiką ir mažesnę komplikacijų riziką, todėl, kai įmanoma, teikiama pirmenybė šiam metodui. Po operacijos būtina reabilitacijos programa, kuri trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių, priklausomai nuo operacijos tipo ir paciento individualių savybių.
Prevencija ir gyvenimo būdo keitimas
Prevencija yra efektyviausia tendinito valdymo strategija, ypač asmenims, turintiems rizikos veiksnių ar anksčiau patyrusiems šią būklę. Treniruočių programos turėtų būti nuoseklios ir progresuojančios, vengiant staigių intensyvumo šuolių, kurie padidina mikrotraumų riziką. Rekomenduojama laikytis 10% taisyklės – treniruočių intensyvumą didinti ne daugiau kaip 10% per savaitę. Tinkama kūno biomechanika ir technika atliekant fizinius pratimus ar specifinius sporto judesius yra esminė prevencijos dalis. Šiuo tikslu naudingi reguliarūs užsiėmimai su kvalifikuotu treneriu ar kineziterapeutu, kuris gali koreguoti neteisingus judesius. Apšilimas prieš fizinę veiklą ir atvėsimas po jos padeda parengti sausgysles apkrovai ir sumažina traumų riziką. Raumenų stiprinimo ir tempimo pratimų įtraukimas į kasdienę rutiną padeda išlaikyti optimalų sausgyslių elastingumą ir atsparumą. Poilsio periodai tarp intensyvių treniruočių yra būtini, kad audiniai galėtų atsigauti ir adaptuotis. Sportininkams rekomenduojama įtraukti periodizaciją į treniruočių planą – cikliškus intensyvumo pokyčius, kurie leidžia kūnui adaptuotis ir regeneruotis. Tinkamos avalynės parinkimas, ypač bėgikams, gali sumažinti Achilo ir kelio tendinito riziką. Mitybos aspektai taip pat svarbūs – pakankamas baltymų kiekis skatina audinių regeneraciją, o vitaminas C ir kiti antioksidantai padeda mažinti uždegimą. Adekvatus skysčių vartojimas užtikrina optimalią audinių hidrataciją ir medžiagų apykaitą.
