Torakalinė spondiloartrozė, dar vadinama torakaline spondiloze, yra lėtinė degeneracinė būklė, pažeidžianti vidurinę nugaros dalį. Ši liga pasireiškia nykstančiais tarpslanksteliniais diskais, slankstelių kūnų deformacijomis ir sąnarių pakitimais. Nors torakalinė spondiloartrozė nėra tokia dažna kaip juosmeninės ar kaklinės stuburo dalies degeneracinės ligos, tačiau ji gali sukelti nemažai fizinių ir psichologinių iššūkių.
Šiame straipsnyje išsamiai aptarsime torakalinės spondiloartrozės priežastis, simptomus, diagnostikos metodus ir gydymo galimybes. Taip pat apžvelgsime ligos eigą, komplikacijas ir galimas profilaktikos priemones.
Krūtininės spondiloartrozės simptomai
Torakalinės spondiloartrozės simptomai gali būti įvairūs ir kintantys priklausomai nuo ligos progreso. Pacientai dažniausiai skundžiasi standumu ir skausmu nugaros viduryje, kuris gali būti nuolatinis arba atsirasti tik būnant tam tikrose pozose ar tam tikrų veiklų metu. Šie simptomai daugiausiai būna susiję su degeneraciniais pokyčiais torakalinėje nugaros dalies srityje, kurie su laiku blogina sąnarių funkciją ir mažina judesių amplitudę.
Skausmas torakalinėje srityje gali plisti ne tik aplinkui krūtinės ląstą, bet ir nusileisti žemyn į kojas. Toks skausmo spinduliavimas dažnai dar yra vadinamas radikulopatija, kuri atsiranda dėl nervų šaknelių sudirginimo ar suspaudimo, jau vykstančios degeneracijos vietose. Tai gali sukelti ne tik skausmą, bet ir tirpimo, dilgčiojimo pojūčius, taip pat ir raumenų silpnumą. Raumenų silpnumas rankose ir kojose yra pavojingas, nes ilgainiui gali sukelti judėjimo koordinacijos sutrikimus ir padidinti atkritimo riziką.
Sunkumai vaikštant taip pat gali atsirasti dėl skausmo, raumenų silpnumo arba abiejų šių veiksnių derinio. Pacientai pastebi, kad jų eisena ilgainiui tampa nestabili, o pėdų kėlimas ir dėjimas atrodo, kad tapo sunkesnis. Tai, laikui bėgant, reikšmingai apriboja pacientų mobilumą ir savarankiškumą.
Sudėtingesniais torakalinės spondiloartrozės atvejais gali išsivystyti ir komplikacijos, tokios kaip spondilolistezė. Tai būklė, kurioje vienas slankstelis pasislenka į priekį per kitą, dažnai sukeldamas kurių nors nervų suspaudimą. Toks suspaudimas sukeliai intensyvų skausmą, jutimų praradimą, o sunkiausiais atvejais - netgi galūnių paralyžių.
Kaip diagnozuojama torakalinė spondiloartrozė?
Torakalinės spondiloartrozės diagnozė yra kompleksinis procesas, reikalaujantis kruopštaus paciento nusiskundimų įvertinimo, fizinio ištyrimo ir modernių vaizdinių tyrimų. Pirmiausia gydytojai atlieka išsamų anamnezės ištyrimą, kurio metu siekiama išsiaiškinti simptomų atsiradimo laiką, trukmę, intensyvumą, pobūdį bei provokuojančius ir lengvinančius veiksnius. Ypatingas dėmesys skiriamas skausmui, jo lokalizacijai, plitimui į kitas kūno sritis, ryšiui su fizine veikla ar tam tikromis pozomis.
Fizinio tyrimo metu gydytojas įvertina paciento laikyseną, stuburo judrumą, raumenų tonusą ir jėgą, refleksus bei galimus sensorinius sutrikimus. Palpuojant nustatomi skausmingi taškai, patinimai, krepitacijos. Specifiniai testai, tokie kaip Schober testas ar torakalinės stuburo dalies judesių amplitudės matavimas, padeda objektyvizuoti būklės sunkumą.
Toliau įprastai seka vizualinių tyrimų eilė. Rentgenogramos leidžia įvertinti kaulinių struktūrų pokyčius – slankstelių deformacijas, tarpslankstelinių plyšių susiaurėjimą, spondilofitų formavimąsi. Esant specifinėms indikacijoms, pacientams atliekama kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT). Šie tyrimai suteikia detalią informaciją apie minkštųjų audinių, nervų šaknelių, nugaros smegenų būklę. MRT būna naudingas nustatant tarpslankstelinio disko išvaržas, stenozę ar kitus kompresijos šaltinius.
Diferencinei diagnostikai gali prireikti papildomų tyrimų, tokių kaip elektromiografija ar laboratoriniai testai, leidžiantys atmesti kitas galimas patologijas, pavyzdžiui, uždegiminius, infekcinius, metabolinius ar onkologinius procesus.
Gydymas
Torakalinės spondiloartrozės gydymo pagrindą sudaro kompleksinis požiūris, apimantis medikamentinę terapiją, kineziterapiją, fizinius pratimus ir, sunkiais atvejais, chirurginę intervenciją. Vis dėlto, kineziterapija užima ypatingą vietą gydymo algoritme dėl savo efektyvumo, saugumo ir ilgalaikės naudos paciento funkcinei būklei.
Kineziterapija – tai judesių terapija, kuri apima specialiai pritaikytus pratimus, padedančius sumažinti skausmą, pagerinti stuburo stabilumą ir lankstumą, sustiprinti raumenis bei atkurti taisyklingą laikyseną. Kvalifikuotas kineziterapeutas, atsižvelgdamas į individualią paciento būklę, parenka optimalų pratimų kompleksą.
Dažniausiai naudojami pratimai apima tempimo, stiprinimo, mobilizacijos ir stabilizacijos technikas. Tempimo pratimai padeda išlaikyti ar padidinti raumenų ir sausgyslių elastingumą, sumažinti įtampą. Stiprinimo pratimai skirti pagrindinėms raumenų grupėms, tokioms kaip pilvo, nugaros, sėdmenų ir šlaunų, siekiant pagerinti jų ištvermę ir jėgą. Mobilizacijos pratimai atkuria judesių amplitudę, mažina sąstingį. Įvairios stabilizacijos technikos treniruoja kūną išlaikyti neutralią stuburą padėtį, apsaugant jį nuo žalingų apkrovų.
Be tradicinės kineziterapijos, gali būti naudojamos ir kitos fizinės medicinos priemonės, tokios kaip masažas, šiluma ar šaltis, elektrostimuliacija. Šios procedūros gerina kraujotaką, atpalaiduoja raumenis, mažina uždegimą ir skausmą.
Svarbu pažymėti, kad kineziterapija turi būti reguliari ir nuosekli. Pacientai būna mokomi pratimų, kuriuos galėtų atlikti patys namuose, taip užtikrinant gydymo tęstinumą. Ilgalaikė kineziterapija ne tik padeda kontroliuoti torakalinės spondiloartrozės simptomus, bet ir gerina bendrą paciento funkcinę būklę, gyvenimo kokybę.
Nors medikamentinė terapija, pavyzdžiui, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo ar kortikosteroidų injekcijos, gali būti naudojama simptomų malšinimui, tačiau jie neturėtų būti laikomi pagrindiniu gydymo metodu. Chirurginė intervencija svarstoma tik išskirtiniais atvejais, kai konservatyvus gydymas yra neveiksmingas, o nervinių struktūrų kompresija sukelia jau sunkią negalią.
Prevencinės Priemonės
- Svorio Valdymas: Palaikant sveiką svorį, sumažėja apkrova torakalinei nugaros daliai, o tai gali padėti išvengti arba sumažinti skausmus.
- Subalansuota Mityba: Į mitybą įtraukiant daug kalcio ir vitamino D turinčių produktų, galima stiprinti kaulus ir sumažinti osteoporozės bei kitų kaulų ligų atsiradimo riziką, kurios gali prisidėti prie spondiloartrozės.
- Reguliarus Fizinis Aktyvumas: Pratimai, ypač tie, kurie stiprina nugaros, pilvo ir šonkaulių raumenis, gali padėti palaikyti tinkamą laikyseną ir sumažinti slėgį torakalinėje nugaros dalyje. Tai apima plaukimą, jogą, ir pilatesą.
- Darbo Ergonomika ir Kėlimo Technika: Teisingos kėlimo metodikos ir ergonomiška darbo aplinka gali padėti išvengti nugaros sužalojimų. Tai yra ypač svarbu žmonėms, kurių darbas susijęs su sunkaus svorio kėlimu ar ilgalaikiu sėdėjimu.
- Laikysenos Mokymai: Teisinga laikysena - tiek sėdint, tiek stovint - gali sumažinti nereikalingą spaudimą nugarai.
