Elektromiografija (EMG) – tai tyrimo metodas, kuriuo įvertinama skeleto raumenų ir periferinių nervų būklė, matuojant raumenų elektrinį aktyvumą. Pirmą kartą raumenų elektrinius signalus XIX a. pabaigoje užregistravo prancūzų mokslininkas Etienne-Jules Marey. Jis naudojo pirminius įrašymo aparatus ir nustatė, kad raumens susitraukimai sukelia elektrinius impulsus. Vėliau, XX a. 4-ajame dešimtmetyje, anglų neurofiziologas Edgar Douglas Adrian išsamiai ištyrė raumenų elektrinius reiškinius. Jis įrodė, kad raumens susitraukimo stiprumas tiesiogiai susijęs su veikiančių motorinių vienetų skaičiumi. Šie moksliniai darbai padėjo pagrindą elektromiografijos plėtrai ir pritaikymui medicinoje.
Elektromiografijos tyrimo esmė
Elektromiografija yra neinvazinis tyrimo metodas, kuriuo įvertinamas skeleto raumenų elektrinis aktyvumas. Šio tyrimo esmė - registravimas ir analizė raumenų susitraukimų metu generuojamų bioelektrinių signalų, kurie atspindi motorinių nervų impulsus inervuojantiems raumenims.
Raumenų elektrinio aktyvumo matavimas
Kiekvienas raumens skaidulos susitraukimas prasideda nuo motorinės plokštelės depoliarizacijos, kuri sukelia žadinamąjį potencialą raumens skaiduloje. Šis žadinamasis potencialas (angl. action potential) sklinda abejomis skaidulos kryptimis nuo motorinės plokštelės ir verčia visą raumens skaidulą susitraukti. Dėl raumens skaidulos membranos depoliarizacijos atsiranda išorinis elektrinis laukas, kurį ir užregistruoja elektromiografijos metu naudojami elektrodai. Raumenyje esančių motorinių vienetų skaičius tiesiogiai koreliuoja su užfiksuotos elektrinės aktyvumo amplitudės dydžiu.
Raumenų susitraukimų sukeliami elektriniai signalai
Elektromiografijos metu gautų duomenų analizė, įskaitant raumens potencialo amplitudės, dažnio, trukmės ir morfologijos vertinimą, suteikia svarbios diagnostinės informacijos apie periferinės nervų sistemos būklę. Šis objektyvus tyrimas padeda ankstyvoje ligos stadijoje nustatyti neuro-raumeninę patologiją.
EMG taikymo sritys
Elektromiografija yra plačiai naudojamas tyrimas įvairioms neurologinėms būklėms diagnozuoti ir jų sunkumo laipsniui nustatyti.
Neurologinės ligos
Šis metodas yra pirmo pasirinkimo neurofiziologinis tyrimas galimiems neuro-raumeniniams susirgimams, tokiems kaip miopatijos ar radikulopatijos, patvirtinti. Pavyzdžiui, progresuojančių raumenų distrofijų (Duchenne, Becker) atvejais elektromiografija parodo denervuojamų raumenų aktyvumo sumažėjimą, raumens potencialų amplitudės mažėjimą ir trukmės trumpėjimą. Esant nervo šaknelių pažeidimui, kaip būna stebint įvairias nervų suspaudimo neuropatijas, registruojami fibriliaciniai potencialai ir pozityvios aštrios bangos.
Traumų ir insulto padarinių vertinimas
Po galvos ir nugaros smegenų traumų ar periferinių nervų pažeidimų, elektromiografija naudojama norint įvertinti raumenų funkcijos sutrikimo laipsnį bei stebėti reinervacijos procesą. Cerebrinio paralyžiaus metu raumenų bioelektrinis aktyvumas būna sumažėjęs, tačiau motorinių vienetų morfologija išlieka normali.
Specifinių raumenų funkcijos tyrimas
Taip pat elektromiografija gali būti atliekama norint ištirti konkrečių raumenų grupių, tokių kaip diafragmos ar velnio raiščio, funkcinę būklę įvairiomis fiziologinėmis sąlygomis.
Elektromiografijos atlikimo metodika
Adatos ir elektrodai raumenyse
Atliekant elektromiografijos tyrimą, raumenų bioelektrinis aktyvumas dažniausiai stebimas įvedant adatas-elektrodus tiesiogiai į tiriamuosius raumenis. Tai vadinama intramuskuline elektromiografija. Adatos impulsinis elektrinis stimulas sužadina raumens skaidulų dirginimą, o ta pačia adata fiksuojami atsirandantys raumens signalai.
Paviršiniai elektrodai ant odos
Kita elektromiografijos atlikimo metodika - paviršinė elektromiografija - remiasi elektrodų tvirtinimu ant odos virš tiriamo raumens. Nors šis būdas yra neinvazinis, tačiau gaunamas signalas būna prastesnės kokybės ir reikalauja sudėtingesnės kompiuterinės analizės.
Duomenų įrašymas ir analizė
Abiem atvejais elektriniai signalai yra stiprinami, skaitmenizuojami ir perduodami į kompiuterį, kuriame specializuota programinė įranga leidžia tiksliai įvertinti raumens potencialią morfologiją bei dažnį ir palyginti su normos verte. Nukrypimai nuo fiziologinių parametrų rodo galimus neuro-raumeninius pakitimus.
Elektromiografijos tyrimo privalumai ir trūkumai
Elektromiografija pasižymi keletu privalumų, bet taip pat turi ir tam tikrų apribojimų.
Pagrindiniai šio tyrimo privalumai:
- Neinvazinis ir neskausmingas. Naudojant paviršinius elektrodus jokie paciento audiniai nebūna pažeidžiami.
- Pateikia vertingos diagnostinės informacijos apie raumenų ir nervų būklę. Tai padeda tiksliau įvertinti neurologinę situaciją.
- Objektyvūs ir lengvai pakartojami rezultatai.
Tačiau elektromiografija turi ir trūkumų:
- Reikalauja didelės tyrėjo kompetencijos interpretuojant rezultatus. Neteisinga interpretacija gali nuvesti prie klaidingų išvadų.
- Rezultatų iškraipymo tikimybė dėl raumenų įtampos, nepakankamo atsipalaidavimo, odos būklės. Todėl svarbus tinkamas pasiruošimas tyrimui.
- Infekcijos rizika įvedant adata-elektrodus. Reikalinga tinkama odos dezinfekcija.
Taigi elektromiografija yra naudingas ir objektyvus tyrimo metodas, tačiau reikalaujantis atidaus rezultatų vertinimo ir interpretavimo. Tinkamai atliekama, ji suteikia vertingos diagnostinės informacijos.
Elektromiografijos panaudojimas
Neurologija, reabilitacija, sporto medicina
Elektromiografija yra plačiai naudojama trijose pagrindinėse medicinos srityse - neurologijoje, reabilitacijoje ir sporto medicinoje. Šis tyrimas padeda spręsti įvairias klinikines problemas.
Neurologijoje elektromiografija yra rutiniškai atliekama norint patvirtinti arba atmesti galimus periferinės nervų sistemos, raumenų, neuro-raumeninųi jungčių, nervų šaknelių ir nervų kamienų pažeidimus. Dažniausios indikacijos - neaiškios kilmės raumenų silpnumas, tingėjimas, mėšlungis, skausmas, tempimo pojūtis, tinimas. Specifiniai raumenų elektrinio aktyvumo pokyčiai padeda nustatyti ligos sunkumą, pažeidimo lygį ir pobūdį, diferencijuoti neuropatijas nuo miopatijų. Tai leidžia laiku pradėti tinkamą gydymą.
Sporto medicinoje elektromiografija naudojama raumenų nuovargiui ar perkrovoms diagnozuoti. Ypač tai aktualu aukšto meistriškumo sportininkams, siekiant išvengti traumų ir perdegimo. Taip pat tyrimas padeda parinkti efektyviausius pratimus tam tikriems raumenims stiprinti.
Apibendrinant, tai yra vertingas diagnostinis ir stebėsenos įrankis įvairiose medicinos srityse, padedantis optimaliai gydyti ir reabilituoti pacientus.
Ligos stebėsena, gydymo parinkimas, atsistatymo vertinimas
Reabilitacijoje elektromiografija taikoma norint įvertinti pažeistų raumenų būklę po insulto, traumų, operacijų ir stebėti jų funkcijos atsigavimą reabilitacijos metu. Nustačius konkrečius raumenų aktyvumo pokyčius, galima individualizuoti kineziterapijos ir ergoterapijos programas bei optimaliai parinkti pratimus.
