Spondilodezė, dar žinoma kaip stuburo sujungimas, yra chirurginė procedūra, kurios tikslas - sujungti du ar daugiau nugaros stuburo slankstelių į vieną, tvirtą struktūrą. Šis procesas pašalina judėjimą tarp slankstelių, taip užkertant kelią nugaros skausmams, stabilizuojant stuburą ir sumažinant nervų, raiščių ar raumenų suspaudimą. Paprastai spondilodezės operacija rekomenduojama, kai konservatyvūs gydymo būdai, pavyzdžiui, vaistai, kineziterapija ar injekcijos, nesuteikė efektyvaus nugaros skausmo palengvėjimo, ir kai yra tiksliai nustatomas ir žinomas skausmo šaltinis. Operacijoje pašalinami pažeisti ar skausmingi tarpinių slankstelių diskai ir naudojamos kaulų siūlės, varžtai, strypai ar kitos medžiagos, kad būtų sujungti stuburo slanksteliai ir apribotas jų judėjimas.
Spondilodezės operacija gali būti atliekama dėl įvairių priežasčių, įskaitant degeneracines stuburo ligąs, spondilolistezę (slankstelių pasislinkimą), stuburo stenozę (stuburo kanalo susiaurėjimą), įvairių stuburo deformacijų, tokių kaip skoliozė, ar kifozė, stuburo traumas ar lūžius, bei navikinius procesus. Prieš priimant sprendimą dėl operacijos, gydytojas atlieka išsamų paciento fizinį įvertinimą, medicininės istorijos vertinimą, fizinį ištyrimą ir vaizdinius tyrimus, tokius kaip rentgeno nuotraukos, kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
Įtarus spondiliozę ar patiriant nuolatinį nugaros ar kaklo skausmą, verta nedelsiant kreiptis į specialistus – mūsų centre pacientams siūloma kineziterapija, reabilitacija, gydomasis masažas (galima įsigyti ir masažo dovanų kuponą) bei funkcinės treniruotės, padedančios veiksmingai valdyti simptomus ir sumažinti tikimybę, kad prireiks chirurginio gydymo, pavyzdžiui, spondilodezės.
Kas yra spondiliozė?
Spondiliozė – tai bendrinis terminas, apibūdinantis su amžiumi susijusius degeneracinius stuburo pokyčius, apimančius tarpslankstelinius diskus, slankstelius ir tarpslankstelinius sąnarius. Diskams pamažu prarandant drėgmę ir elastingumą, o slanksteliams patiriant nuolatinę apkrovą, dažnai pradeda formuotis osteofitai (kaulinės ataugos), susiaurėja tarpslankstelinės erdvės ir gali sutrikti stuburo stabilumas. Skirtingai nei spondilodezė, kuri yra chirurginė procedūra, spondiliozė yra pati liga – laipsniškas nusidėvėjimo procesas, kurį daugeliu atvejų pavyksta sėkmingai valdyti konservatyviomis priemonėmis, o operacija, tokia kaip spondilodezė, svarstoma tik retais, sunkiausiais atvejais.
Remiantis Cleveland Clinic duomenimis, iki 60 metų amžiaus apytiksliai 9 iš 10 žmonių turi tam tikrų kaklo spondiliozės požymių rentgenogramose, o medicininėje literatūroje nurodoma, kad radiografiniai stuburo degeneracijos požymiai nustatomi maždaug 25 proc. jaunesnių nei 40 metų ir iki 85 proc. vyresnių nei 60 metų asmenų. Svarbu tai, kad didžioji dalis šių žmonių nejaučia jokių simptomų – spondiliozė dažnai yra atsitiktinis radinys, atliekant vaizdinius tyrimus dėl kitų priežasčių.
Kaklo ir stuburo spondiliozė
Spondiliozė gali pažeisti bet kurią stuburo dalį, tačiau dažniausiai pasireiškia kaklo (kaklo spondiliozė) ir juosmens bei krūtinės srityse (stuburo spondiliozė). Kaklo spondiliozei būdingas kaklo skausmas ir sustingimas, kartais plintantis į pečius ar rankas dėl nervų šaknelių dirginimo. Stuburo (juosmens) spondiliozė dažniausiai pasireiškia apatinės nugaros dalies skausmu, sunkumo pojūčiu ar tirpimu kojose, kurie būdingai sustiprėja stovint ar vaikštant ir palengvėja pailsėjus. Nors abi formos kyla dėl to paties degeneracinio proceso, jų simptomai ir gydymo akcentai skiriasi priklausomai nuo pažeistos stuburo dalies.
Spondilofitai (kaulų ataugos)
Spondilofitai, dar vadinami kaulų ataugomis arba osteofitais, yra papildomi kaulinio audinio dariniai, kurie susiformuoja kaip organizmo atsakas į ilgalaikį sąnarių ar tarpslankstelinių diskų nusidėvėjimą – savotiškas kaulinis „randas“ pažeistoje vietoje. Dažniausiai jie nesukelia jokių nusiskundimų, tačiau padidėję ar netinkamoje vietoje esantys spondilofitai gali susiaurinti stuburo kanalą arba tarpslankstelinę angą ir spausti nervų šaknelę ar nugaros smegenis, taip sukeldami skausmą, tirpimą ar raumenų silpnumą. Spondilofitų buvimas dažniausiai patvirtinamas rentgeno, kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimais.
Spondiliozės simptomai ir požymiai
Didelei daliai žmonių spondiliozė ilgą laiką išlieka besimptomė arba pasireiškia tik lengvu skausmu ir sustingimu, ypač ryte ar po ilgesnio nejudėjimo. Progresuojant degeneraciniams pokyčiams, simptomai gali apimti ribotą judesių amplitudę, raumenų įtampą, o esant nervinių struktūrų suspaudimui – skausmą, tirpimą ar silpnumą, plintančius į rankas ar kojas. Simptomų sunkumas priklauso nuo pažeidimo lokalizacijos, masto ir to, ar yra spaudžiamos nervų šaknelės, ar pati nugaros smegenų sritis.
Spondiliozė su radikulopatija
Kai dėl spondiliozės susiaurėjusi tarpslankstelinė anga ar susiformavęs spondilofitas pradeda spausti nervų šaknelę, išsivysto radikulopatija. Ji pasireiškia skausmu, tirpimu, dilgčiojimu ar raumenų silpnumu, kurie plinta konkrečios nervų šaknelės inervuojama kryptimi – iš kaklo į ranką arba iš juosmens į koją. Simptomai dažnai sustiprėja tam tikrose kūno padėtyse, pavyzdžiui, pasukus ar palenkus galvą, ilgai sėdint ar stovint. Radikulopatijos gydymas paprastai pradedamas konservatyviai – kineziterapija, vaistais nuo skausmo ir uždegimo, o esant išlikusiems stipriems simptomams gali būti svarstomos ir invazyvesnės priemonės.
Spondiliozė su mielopatija
Sunkesniais atvejais, kai degeneraciniai pokyčiai ir spondilofitai susiaurina patį stuburo kanalą ir spaudžia nugaros smegenis, išsivysto mielopatija. Ji pasireiškia rankų ar kojų silpnumu, sumažėjusiu miklumu, pusiausvyros ir eisenos sutrikimais, o sunkesniais atvejais – ir dubens organų funkcijos pokyčiais. Mielopatija laikoma rimtesniu spondiliozės pasireiškimu nei radikulopatija, nes ji gali progresuoti palaipsniui ir, laiku negydoma, sukelti negrįžtamą nervinio audinio pažeidimą. Todėl pastebėjus tokius simptomus, ypač rankų miklumo sutrikimus ar nestabilumą vaikštant, svarbu kuo greičiau kreiptis į specialistą.
Spondiliozės gydymas
Daugumai pacientų spondiliozės gydymas pradedamas nuo konservatyvių priemonių, kurių tikslas – sumažinti skausmą, sulėtinti ligos progresavimą ir palaikyti kuo geresnę stuburo funkciją. Tai apima kineziterapiją, stiprinimo ir tempimo pratimus, nesteroidinius vaistus nuo uždegimo, o esant stipresniam skausmui – ir epidurines steroidų injekcijas. Chirurginis gydymas, įskaitant spondilodezę, svarstomas tik tuomet, kai konservatyvus gydymas nepadeda arba kai atsiranda progresuojanti radikulopatija ar mielopatija su ryškiu neurologiniu deficitu.
Spondiliozės gydymas namuose
Namuose taikomos priemonės gali papildyti specialisto paskirtą gydymą, tačiau jos neturėtų jo pakeisti. Naudingi žingsniai apima reguliarius švelnius tempimo ir judrumo pratimus, taisyklingos laikysenos palaikymą dirbant ar sėdint, šiltus ar šaltus kompresus skausmingai vietai, sveiko kūno svorio palaikymą bei reguliarias pertraukas nuo ilgo sėdėjimo ar vienodos padėties išlaikymo. Taip pat rekomenduojama vengti staigių, trūkčiojančių judesių ir sunkių daiktų kėlimo netaisyklinga technika. Jei namuose taikomos priemonės neduoda pakankamo palengvėjimo arba simptomai stiprėja, verta kuo greičiau pasikonsultuoti su kineziterapeutu ar gydytoju.
Spondilodezės operacija
Operacija gali būti atliekama per kelias skirtingas prieigas, tokias kaip priekinė juosmeninės tarpkūnių spondilodezė (per pilvą), galinis sujungimas (iš nugaros) ar šoninis sujungimas (iš šono). Prieigos pasirinkimas priklauso nuo pažeidimo vietos, apimties ir chirurgo patirties. Dabartinės chirurginės technologijos jau leidžia naudoti tik minimaliai invazinę techniką, ir atlikti mažesnius pjūvius, taip užtikrinanant žymiai greitesnį atsigavimą. Šios technikos apima endoskopinę spondilodezę, kuri atliekama naudojant specialius instrumentus ir vaizdo kamerą, įvestą per itin mažus pjūvius.
Kaulų siūlės atlieka svarbų vaidmenį stuburo sujungime, skatindamos kaulų gijimą ir suaugimą. Šie siūlai gali būti paimami iš paciento kūno (autograftas), kito asmens (alograftas) arba sintetinių medžiagų, pavyzdžiui, demineralizuotų kaulų matricų arba kaulų morfogenetinių baltymų. Autograftai laikomi "auksiniu standartu", nes jie turi osteogeninių (kaulus formuojančių), osteo induktyvių (kaulo augimą skatinančių) ir osteo konduktyvių (karkasą kaulo augimui suteikiančių) savybių. Tačiau autograftų naudojimas gali sukelti papildomą skausmą ir tam tikras galimas komplikacijas donorui, jų paėmimo vietoje. Alograftai ir sintetinės medžiagos yra geros alternatyvos, turinčios panašų efektyvumą, be tokių šalutinių poveikio ir komplikacijų rizikos.
Spondilodezės tikslai
Stuburo sujungimo tikslas – pašalinti skausmingą judesį stubure, išvengti nervų suspaudimo ir atkurti bendrą stabilumą. Nors operacija gali šiek tiek riboti stuburo lankstumą, dauguma pacientų nepatiria reikšmingo judesių diapazono sumažėjimo. Pooperaciniu laikotarpiu pacientai turėtų vengti sunkių daiktų kėlimo, staigių judesių ir veiklos, galinčios pakenkti gijimui. Laikui bėgant, pacientai gali palaipsniui grįžti prie įprasto aktyvumo lygio, laikydamiesi gydytojo nurodymų.
Su spondilodezės operacija susijusios komplikacijos apima kraujavimą, infekciją, skausmą, anestezijos rizikas, nervų pažeidimą ir pseudoartrozę (sujungimo nesėkmę). Pseudoartrozė gali atsirasti dėl rūkymo, nutukimo, diabeto, osteoporozės ar nepakankamo struktūrų stabilumo. Anksti pastebėjus pseudoartrozę, ją galima gydyti pakartotine operacija, biologinėmis medžiagomis ar kaulų stimuliatoriais. Po operacijos pacientai turi būti reguliariai stebimi, atliekant klinikinius ir vaizdinius tyrimus, siekiant įvertinti sujungimo progresą ir nustatyti bet kokias galimai atsirandančias komplikacijas.
Atsigavimas po spondilodezės
Pooperacinė reabilitacija yra svarbi sėkmingo atsigavimo dalis po spondilodezės operacijos. Įvairios kineziterapijos programos padeda pacientams atgauti jėgą, ištvermę, lankstumą ir stabilumą. Pratimai gali apimti vaikščiojimą, tempimo pratimus, raumenų stiprinimo treniruotes ir ergonomikos mokymą. Taip pat gali būti skiriami vaistai skausmo ir uždegimo slopinimui.
Atlikus tokį stuburo kaulų sujungimą, pacientams reikia atidžios pooperacinės priežiūros, įskaitant stebėjimą ligoninėje kelias dienas, kineziterapiją ir laikymąsi konkrečių reabilitacinio plano gairių. Visiškas sugijimas paprastai užtrunka kelis mėnesius, o kai kuriais atvejais – metus. Nors spondilodezės operacija nėra be rizikos, daugelis pacientų patiria ženklų skausmo sumažėjimą, pagerina savo gyvenimo kokybę ir padidina funkcionalumą. Gydytojai įvertina kiekvieno paciento atvejį individualiai, kad nustatytų, ar spondilodezės operacija yra tinkamas pasirinkimas, ir aptaria su pacientu lūkesčius bei potencialią naudą ir riziką.
Dažniausiai užduodami klausimai
Kuo skiriasi spondiliozė ir spondiloartrozė?
Spondiliozė yra platesnė sąvoka, apibūdinanti bendrą su amžiumi susijusį stuburo slankstelių ir tarpslankstelinių diskų dėvėjimąsi. Spondiloartrozė, tuo tarpu, konkrečiai nurodo tarpslankstelinių (facetinių) sąnarių degeneraciją ir yra viena iš spondiliozės apraiškų. Praktikoje šios būklės dažnai pasireiškia kartu, nes vieno stuburo audinio nusidėvėjimas skatina ir kitų struktūrų degeneraciją. Tikslią diagnozę ir jos pobūdį gali nustatyti tik gydytojas, įvertinęs vaizdinių tyrimų duomenis.
Kuo skiriasi spondiliozė ir spondilodiscitas?
Spondiliozė yra lėtai progresuojantis, su amžiumi susijęs stuburo nusidėvėjimo procesas. Spondilodiscitas – tai visiškai kitokios kilmės būklė: tarpslankstelinio disko ir greta esančių slankstelių infekcija, dažniausiai sukelta bakterijų, rečiau – tuberkuliozės sukėlėjo. Nors abi būklės gali sukelti nugaros skausmą, spondilodiscitas dažniausiai pasireiškia ūmiau, kartais kartu su karščiavimu, ir reikalauja skubios medicininės pagalbos bei gydymo antibiotikais. Todėl staiga atsiradęs, stiprus nugaros skausmas kartu su bendros savijautos pablogėjimu visada turėtų būti įvertintas gydytojo.
Kaip gydomas spondilodiscitas?
Spondilodiscito gydymo pagrindas – ilgalaikė antibakterinė terapija, kurios trukmę ir vaistus parenka gydytojas pagal nustatytą ar įtariamą sukėlėją. Ūminiu laikotarpiu, esant stipriam skausmui ar stuburo nestabilumui, papildomai gali būti rekomenduojamas laikinas imobilizuojantis korsetas, dažniausiai nešiojamas kelias savaites, bei ribotas fizinis aktyvumas. Pacientui pradėjus sveikti, palaipsniui įtraukiami švelnūs judrumo ir stiprinimo pratimai bei kineziterapija, padedanti atkurti stuburo funkciją. Retesniais atvejais, kai konservatyvus gydymas neveiksmingas arba yra ryškus nervinių struktūrų suspaudimas, gali prireikti chirurginio gydymo.
Kas yra spondilolizė ir kuo ji skiriasi nuo spondiliozės?
Spondilolizė – tai nedidelis lūžis ar įtrūkimas slankstelio dalyje, vadinamoje tarpsąnariniu tiltu (pars interarticularis), dažniausiai juosmens srityje. Skirtingai nuo spondiliozės, kuri išsivysto palaipsniui dėl su amžiumi susijusio nusidėvėjimo, spondilolizė dažniausiai atsiranda dėl pasikartojančios apkrovos ar traumos ir ypač dažnai pasireiškia paaugliams bei jauniems sportininkams, užsiimantiems veiklomis, kurios apima dažną stuburo tiesimą, pavyzdžiui, gimnastika ar sunkiosios atletikos sportai. Dažniausias simptomas – juosmens skausmas, kuris sustiprėja fizinio krūvio metu ir palengvėja pailsėjus. Dauguma atvejų sėkmingai gydoma konservatyviai – ribojant apkrovą, taikant kineziterapiją ir, esant poreikiui, laikiną korsetą.
Šaltiniai
Cervical Spondylosis. StatPearls, National Library of Medicine (NCBI Bookshelf) – ncbi.nlm.nih.gov/books/NBK551557
Cervical Spondylosis. Cleveland Clinic – my.clevelandclinic.org/health/diseases/17685-cervical-spondylosis
Cervical Myelopathy. Cleveland Clinic – my.clevelandclinic.org/health/diseases/cervical-myelopathy
Spondylolysis. Cleveland Clinic – my.clevelandclinic.org/health/diseases/10303-spondylolysis
Lumbar and Cervical Spondylosis. Hospital for Special Surgery (HSS) – hss.edu/health-library/conditions-and-treatments/spondylosis
Spondylodiscitis. Physiopedia – physio-pedia.com/Spondylodiscitis
Bone Spurs (Osteophytes). Cleveland Clinic – my.clevelandclinic.org/health/diseases/10395-bone-spurs-osteophytes
