Spondilodezė, dar žinoma kaip stuburo sujungimas, yra chirurginė procedūra, kurios tikslas - sujungti du ar daugiau nugaros stuburo slankstelių į vieną, tvirtą struktūrą. Šis procesas pašalina judėjimą tarp slankstelių, taip užkertant kelią nugaros skausmams, stabilizuojant stuburą ir sumažinant nervų, raiščių ar raumenų suspaudimą. Paprastai spondilodezės operacija rekomenduojama, kai konservatyvūs gydymo būdai, pavyzdžiui, vaistai, kineziterapija ar injekcijos, nesuteikė efektyvaus nugaros skausmo palengvėjimo, ir kai yra tiksliai nustatomas ir žinomas skausmo šaltinis. Operacijoje pašalinami pažeisti ar skausmingi tarpinių slankstelių diskai ir naudojamos kaulų siūlės, varžtai, strypai ar kitos medžiagos, kad būtų sujungti stuburo slanksteliai ir apribotas jų judėjimas.
Spondilodezės operacija gali būti atliekama dėl įvairių priežasčių, įskaitant degeneracines stuburo ligąs, spondilolistezę (slankstelių pasislinkimą), stuburo stenozę (stuburo kanalo susiaurėjimą), įvairių stuburo deformacijų, tokių kaip skoliozė, ar kifozė, stuburo traumas ar lūžius, bei navikinius procesus. Prieš priimant sprendimą dėl operacijos, gydytojas atlieka išsamų paciento fizinį įvertinimą, medicininės istorijos vertinimą, fizinį ištyrimą ir vaizdinius tyrimus, tokius kaip rentgeno nuotraukos, kompiuterinė tomografija (KT) ar magnetinio rezonanso tomografija (MRT).
Spondilodezės operacija
Operacija gali būti atliekama per kelias skirtingas prieigas, tokias kaip priekinė juosmeninės tarpkūnių spondilodezė (per pilvą), galinis sujungimas (iš nugaros) ar šoninis sujungimas (iš šono). Prieigos pasirinkimas priklauso nuo pažeidimo vietos, apimties ir chirurgo patirties. Dabartinės chirurginės technologijos jau leidžia naudoti tik minimaliai invazinę techniką, ir atlikti mažesnius pjūvius, taip užtikrinanant žymiai greitesnį atsigavimą. Šios technikos apima endoskopinę spondilodezę, kuri atliekama naudojant specialius instrumentus ir vaizdo kamerą, įvestą per itin mažus pjūvius.
Kaulų siūlės atlieka svarbų vaidmenį stuburo sujungime, skatindamos kaulų gijimą ir suaugimą. Šie siūlai gali būti paimami iš paciento kūno (autograftas), kito asmens (alograftas) arba sintetinių medžiagų, pavyzdžiui, demineralizuotų kaulų matricų arba kaulų morfogenetinių baltymų. Autograftai laikomi "auksiniu standartu", nes jie turi osteogeninių (kaulus formuojančių), osteo induktyvių (kaulo augimą skatinančių) ir osteo konduktyvių (karkasą kaulo augimui suteikiančių) savybių. Tačiau autograftų naudojimas gali sukelti papildomą skausmą ir tam tikras galimas komplikacijas donorui, jų paėmimo vietoje. Alograftai ir sintetinės medžiagos yra geros alternatyvos, turinčios panašų efektyvumą, be tokių šalutinių poveikio ir komplikacijų rizikos.
Spondilodezės tikslai
Stuburo sujungimo tikslas – pašalinti skausmingą judesį stubure, išvengti nervų suspaudimo ir atkurti bendrą stabilumą. Nors operacija gali šiek tiek riboti stuburo lankstumą, dauguma pacientų nepatiria reikšmingo judesių diapazono sumažėjimo. Pooperaciniu laikotarpiu pacientai turėtų vengti sunkių daiktų kėlimo, staigių judesių ir veiklos, galinčios pakenkti gijimui. Laikui bėgant, pacientai gali palaipsniui grįžti prie įprasto aktyvumo lygio, laikydamiesi gydytojo nurodymų.
Su spondilodezės operacija susijusios komplikacijos apima kraujavimą, infekciją, skausmą, anestezijos rizikas, nervų pažeidimą ir pseudoartrozę (sujungimo nesėkmę). Pseudoartrozė gali atsirasti dėl rūkymo, nutukimo, diabeto, osteoporozės ar nepakankamo struktūrų stabilumo. Anksti pastebėjus pseudoartrozę, ją galima gydyti pakartotine operacija, biologinėmis medžiagomis ar kaulų stimuliatoriais. Po operacijos pacientai turi būti reguliariai stebimi, atliekant klinikinius ir vaizdinius tyrimus, siekiant įvertinti sujungimo progresą ir nustatyti bet kokias galimai atsirandančias komplikacijas.
Atsigavimas po spondilodezės
Pooperacinė reabilitacija yra svarbi sėkmingo atsigavimo dalis po spondilodezės operacijos. Įvairios kineziterapijos programos padeda pacientams atgauti jėgą, ištvermę, lankstumą ir stabilumą. Pratimai gali apimti vaikščiojimą, tempimo pratimus, raumenų stiprinimo treniruotes ir ergonomikos mokymą. Taip pat gali būti skiriami vaistai skausmo ir uždegimo slopinimui.
Atlikus tokį stuburo kaulų sujungimą, pacientams reikia atidžios pooperacinės priežiūros, įskaitant stebėjimą ligoninėje kelias dienas, kineziterapiją ir laikymąsi konkrečių reabilitacinio plano gairių. Visiškas sugijimas paprastai užtrunka kelis mėnesius, o kai kuriais atvejais – metus. Nors spondilodezės operacija nėra be rizikos, daugelis pacientų patiria ženklų skausmo sumažėjimą, pagerina savo gyvenimo kokybę ir padidina funkcionalumą. Gydytojai įvertina kiekvieno paciento atvejį individualiai, kad nustatytų, ar spondilodezės operacija yra tinkamas pasirinkimas, ir aptaria su pacientu lūkesčius bei potencialią naudą ir riziką.
