Osteoporozė - tai lėtinė, sisteminė skeleto liga, pasireiškianti progresuojančiu kaulų masės mažėjimu ir jų struktūros pakitimais. Dėl to kaulai tampa trapesni ir linkę lūžti net ir nuo nedidelių traumų ar apkrovų. Osteoporozė dažniausiai pažeidžia stuburo, šlaunikaulio, kaklo ir distalinio riešo kaulus. Liga daugiausiai serga moterys po menopauzės dėl estrogenų stygiaus. Tačiau osteoporoze gali susirgti ir vyresnio amžiaus vyrai. Pagrindiniai rizikos veiksniai - vyresnis amžius, moteriška lytis, žema kūno masė, rūkymas, alkoholio vartojimas, mažas fizinis aktyvumas. Osteoporozė nesukelia jokių specifinių simptomų, kol neįvyksta pirmasis kaulų lūžis. Todėl svarbu profilaktiškai tirti kaulų tankį, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Osteoporozės gydymui naudojami vaistai, mažinantys kaulų rezorbciją ar didinantys jų formavimąsi. Taip pat svarbi tinkama mityba su pakankamu kalcio ir vitamino D kiekiu bei reguliarus fizinis aktyvumas.
Mokslinis požiūris į osteoparozę
Fiziologinė kaulų remodeliacija apima nuolatinį kaulų audinio ardymą osteoklastų ir naujo kaulo formavimąsi osteoblastų dėka. Esant osteoporozei, sutrinka šis dinaminės pusiausvyros procesas - pagausėja osteoklastų, ardančių kaulus, aktyvumas ir sumažėja osteoblastų, atkuriančių kaulinį audinį, funkcija. Dėl šio disbalanso įsivyrauja kaulų rezorbcija, todėl mažėja jų masė, prastėja mikroarchitektūra ir stiprumas.
Tačiau, osteoporozės poveikis neapsiriboja vien kaulais. Sergant šia liga, padidėja stuburo slankstelių suspaudimo lūžių rizika, o tai gali sukelti ūmų nugaros skausmą, sumažinti žmogaus ūgį ir sutrikdyti laikyseną. Be to, klubų lūžiai gali sukelti judėjimo sutrikimus, judėjimo praradimus ir netgi padidinti mirtingumo riziką. Dėl skeleto deformacijų gali sutrikti vidaus organų, pvz., plaučių ir virškinamojo trakto, veikla.
Osteoparozės diagnostika
Pagrindinis osteoporozės diagnostikos būdas - kaulų mineralų tankio nustatymas naudojant dvispektrę rentgeno absorbciometriją (DEXA). Šis tyrimas leidžia įvertinti kaulų masės rodiklį (BMD), kuris lyginamas su sveikų jaunų suaugusių vidurkiu ir išreiškiamas standartizuotu nuokrypiu (T reikšme). Pasaulio sveikatos organizacijos kriterijais, osteoporozė diagnozuojama, kai T reikšmė yra -2,5 ar žemesnė.
Osteoporozės gydymas yra kompleksinis ir apima farmakologinį gydymą kartu su gyvensenos ir fizinio aktyvumo korekcija bei nuolatine būklės stebėsena.
Osteoporozės gydymas
Farmakoterapija:
- Kalcio (1000-1500 mg/d) ir vitamino D (800-2000 TV/d) papildai, gerinantys kalcio įsisavinimą ir mažinantys kaulų praradimą.
- Antirezorbciniai vaistai - bisfosfonatai, denosumabas, raloksifenas ir kt. Jie slopina osteoklastų funkciją ir mažina kaulų rezorbciją.
- Anaboliniai vaistai - parathormono analogai skatina osteoblastų veiklą ir naujų kaulinių audinių formavimąsi.
- Analgetikai ir nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo malšina skausmą ir uždegimą.
Kineziterapija:
- Specializuoti fiziniai pratimai didina kaulų masę ir raumenų stiprumą, gerina pusiausvyrą ir koordinaciją.
- Stovėsenos korekcija ir ergonominės priemonės mažina nugaros skausmą ir stuburo deformacijų progresavimą.
Gyvensenos korekcija:
- Subalansuota mityba su pakankamu kalcio, baltymų ir vitamino D kiekiu.
- Rūkymo ir perteklinio alkoholio vartojimo nutraukimas.
- Saugus fizinis aktyvumas, vengiant traumų rizikos.
Stebėsena:
- Reguliarus kaulų tankio matavimas (DXA) sekant gydymo efektyvumą.
- Biocheminių žymenų, tokių kaip kalcio, vitamino D, fosfatazės aktyvumo, tyrimai.
- Periodinis lūžių rizikos vertinimas ir gydymo schemų koregavimas.
Integruotas ir personalizuotas požiūris, derinant medikamentinį ir nemedikamentinį osteoporozės gydymą, yra esminis siekiant sustabdyti ligos progresavimą ir išvengti lūžių.
Rizikos veiksniai ir patofiziologija
Osteoporozės atsiradimui įtakos turi įvairūs rizikos veiksniai - vyresnis amžius, moteriška lytis, genetiniai faktoriai, hormonų disbalansas, nepakankama fizinė apkrova, nepakankamas kalcio ir vitamino D vartojimas, rūkymas, per didelis alkoholio vartojimas ir kai kurie vaistai. Visi šie veiksniai skatina kaulų masės mažėjimą dėl padidėjusios kaulų rezorbcijos ir susilpnėjusio kaulų formavimosi.
- Amžius: Su amžiumi natūraliai mažėja kaulų tankis ir stiprumas, o kaulų remodeliacija tampa mažiau efektyvi. Vyresnio amžiaus žmonėms, ypač po menopauzės moterims, dėl hormoninių pokyčių, osteoporozės rizika žymiai padidėja.
- Lytis: Moterys yra labiau linkusios sirgti osteoporoze nei vyrai, ypač po menopauzės, kai sumažėja estrogenų lygis, kurie įprastai apsaugo kaulų masę.
- Genetiniai faktoriai: Paveldimumas vaidina svarbų vaidmenį nustatant pacientų polinkį į osteoporozę. Žmonės, kurių šeimoje buvo osteoparozės atvejų, turi didesnę riziką patys susirgti.
- Hormonų disbalansas: Ne tik estrogenų, bet ir kitų hormonų, pavyzdžiui, testosterono bei skydliaukės hormonų, disbalansas gali paskatinti osteoporozę. Hipertiroidizmas ir hiperparatiroidizmas taip pat yra dažnai siejami su padidėjusia kaulų rezorbcija.
- Nepakankama fizinė apkrova: Fizinis neaktyvumas mažina kaulų tankį ir stiprumą, nes kaulai, kaip ir raumenys, stiprėja tik nuo reguliarios apkrovos.
- Nepakankamas kalcio ir vitamino D vartojimas: Kalcis ir vitaminas D yra būtini kaulų sveikatai; jų trūkumas gali sutrikdyti kaulų formavimąsi ir normalų jų stovį.
- Rūkymas ir per didelis alkoholio vartojimas: Abu šie įpročiai neigiamai veikia kaulų sveikatą, skatindami kaulų rezorbciją.
- Kai kurių vaistų vartojimas: Ilgalaikis gliukokortikoidų, antikonvulsantų, antikoaguliantų ir kitų vaistų, kurie gali daryti įtaką kaulų metabolizmui, vartojimas gali padidinti osteoporozės riziką.
“Tylioji epidemija”
Osteoporozė dažnai vadinama “tyliąja epidemija”, nes iš pradžių ji nesukelia jokių simptomų. Liga išryškėja tik įvykus pirmiesiems kaulų lūžiams, dažniausiai slanksteliuose, šlaunikaulio kakle arba distalinėje dilbio dalyje,, kurie sukelia stiprų skausmą, negalią ir gali netgi baigtis mirtimi, ypač senyviems žmonėms. Todėl labai svarbu ankstyva diagnostika ir prevencija siekiant sumažinti tokių rimtų padarinių riziką.
