Lumbalinė spondiloartrozė, dar vadinama lumbaliniu spondiloartritu, yra degeneracinė liga, pažeidžianti sąnarių kremzlę nugaros smegenų juosmeninėje dalyje. Ji pasižymi tokiais simptomais kaip lokalizuotas skausmas apatinėje nugaros dalyje, standumas ir patinimas. Lumbalinės spondiloartrozės priežastys gali būti įvairios, įskaitant senėjimą, traumas, įvairias stuburo deformacijas, infekcijas, nutukimą, genetiką, laikysenos problemas ir kitas būkles, pavyzdžiui, reumatizmą ar su kolageno gamyba ir įsisavinimu organizme susijusias ligas. Simptomus veiksmingiausia valdyti derinant kelis metodus - Funkcinės Terapijos Centre siūloma tikslinė kineziterapija, individuali reabilitacija, atpalaiduojantis masažas (jį galima padovanoti artimajam įsigijus masažo dovanų kuponą) bei funkcinės treniruotės, padedančios stiprinti nugaros raumenis ir sumažinti pasikartojančio skausmo riziką.
Stuburo juosmeninė (lumbalinė) dalis ir jos sandara
Terminas "spondiloartrozė" (lot. spondyloarthrosis lumbalis) sudarytas iš dviejų dalių - "spondyl-", reiškiančios stuburą, ir "-arthrosis", žyminčios sąnario degeneraciją. Tiksliau tariant, spondiloartrozė apibūdina lėtai progresuojantį, nuo susidėvėjimo atsirandantį fasetinių (tarpslankstelinių) sąnarių pažeidimą, kuris skiriasi nuo uždegiminės kilmės spondiloartrito, nors abu terminai kasdienėje kalboje kartais vartojami kaip sinonimai.
Juosmeninę stuburo dalį sudaro penki slanksteliai (L1-L5), kurių kiekvieną porą jungia du fasetiniai sąnariai užpakalinėje slankstelio dalyje ir tarpslankstelinis diskas priekinėje dalyje. Fasetiniai sąnariai yra tikri sinovialiniai sąnariai, dengti kremzle ir apjuosti sąnario kapsule, o jų beveik vertikali padėtis leidžia stuburui lenktis į priekį, atgal ir į šonus, tačiau riboja sukamuosius judesius. Ši juosmeninė dalis yra didžiausią mechaninį krūvį patirianti stuburo atkarpa, todėl būtent čia degeneraciniai pokyčiai, įskaitant spondiloartrozę, pasireiškia dažniausiai.
Spondiloartrozė L3-S1, L4-S1 ir L5-S1: pažeidimo lygis
Kadangi apatinė juosmens dalis patiria didžiausią kūno svorio ir judesių krūvį, fasetinių sąnarių degeneracija dažniausiai nustatoma žemesniuose stuburo lygiuose - tarp L4 ir L5 slankstelių bei L5-S1 sąnaryje. Šiuose lygiuose spondiloartrozė gali sukelti lokalų skausmą juosmenyje, kuris kartais plinta į sėdmenis ar šlaunų užpakalinę dalį, tačiau paprastai nesiekia žemiau kelio, priešingai nei tikras sėdmeninio nervo pažeidimas.
Rečiau pažeidimas nustatomas platesniame L3-S1 ruože, apimančiame kelis gretimus lygius vienu metu - tai dažniausiai stebima jau pažengusios, daugiau nei vieną segmentą apimančios degeneracijos atveju. Tikslus pažeidimo lygis nustatomas radiologinių tyrimų metu ir yra svarbus renkantis gydymo taktiką, tarp jų ir tikslines injekcijas ar kitas intervencines procedūras, nukreiptas į konkretų sąnarį.
Susiję rizikos veiksniai ir stuburo būklės
Kam dažniausiai pasireiškia ši liga. Lumbalinė spondiloartrozė dažniausiai diagnozuojama vyresniems nei 45 metų žmonėms, o rizika toliau auga senstant. Didesnę riziką taip pat turi asmenys, kurių kūno masės indeksas viršija 25, dirbantys fiziškai sunkų darbą, patyrę stuburo traumų ar operacijų, bei turintys silpnus nugaros raumenis, kurie nepakankamai stabilizuoja stuburą.
Lumbalinė osteochondrozė. Tarpslankstelinio disko degeneracija (osteochondrozė) ir fasetinių sąnarių spondiloartrozė yra glaudžiai susiję procesai - sumažėjus disko aukščiui, padidėja apkrova gretimiems fasetiniams sąnariams, todėl šios dvi būklės dažnai išsivysto kartu ir viena kitą paspartina.
Lumbalinė hiperlordozė. Padidėjęs juosmens stuburo linkis (hiperlordozė) keičia krūvio pasiskirstymą stuburo segmente ir perkelia didesnę jo dalį ant fasetinių sąnarių, todėl asmenims su ryškia hiperlordoze spondiloartrozės rizika apatinėje juosmens dalyje yra didesnė.
L5 spondilolizė. Spondilolizė - tai nuovargio lūžis slankstelio jungiamojoje dalyje (pars interarticularis), kuri jungia viršutinį ir apatinį to paties slankstelio fasetinius sąnarius. Dažniausiai ji pasireiškia būtent L5 slankstelyje ir gali sutrikdyti normalų krūvio pasiskirstymą tarp fasetinių sąnarių, taip prisidėdama prie greitesnės gretimų sąnarių degeneracijos.
Lumbalizacija S1. Lumbalizuotas slankstelis reiškia įgimtą stuburo variantą, kai pirmasis kryžkaulio slankstelis (S1) iš dalies atsiskiria nuo kryžkaulio ir įgauna juosmeninio slankstelio požymius, įskaitant pilnavertį tarpslankstelinį diską ir juosmeninio tipo fasetinius sąnarius. Toks anatominis variantas pakeičia įprastą krūvio paskirstymą - vienpusės lumbalizacijos atveju didesnis krūvis tenka priešingos pusės fasetiniam sąnariui, o virš pakitusio segmento esantis lygis tampa hipermobilus, todėl abu šie veiksniai gali paspartinti spondiloartrozės vystymąsi.
Lumbalinės spondiloartrozės simptomai ir diagnostika
Pagrindinis lumbalinės spondiloartrozės požymis yra lokalizuotas, dažnai vienpusis skausmas juosmens srityje, kuris gali plisti į sėdmenis ar šlaunų užpakalinę dalį, bet paprastai neapima blauzdos ar pėdos. Skausmas būdingai sustiprėja ryte ir po ilgesnio nejudrumo, atliekant stuburo tiesimo (atsilenkimo atgal) ar sukamuosius judesius, taip pat ilgai stovint ar sėdint, o pasilenkus į priekį ar pailsėjus dažniausiai palengvėja. Be skausmo, pacientai gali jausti standumą, ribotą judesių amplitudę ir jautrumą spaudžiant pažeistos vietos sąnarį.
Lumbalinės spondiloartrozės diagnostika yra kompleksinis procesas. Visų pirma, gydytojas gali tik įtarti šią ligą remdamasis paciento nusiskundimais, tokiais kaip nugaros skausmas, rytinis sustingimas ar atsiradę judesių amplitudės apribojimai. Detalus fizinis patikrinimas yra sekantis žingsnis, kurio metu yra įvertinamas stuburo judrumas, jautrumas, raumenų jėga ir neurologinė funkcija. Taip pat peržiūrima išsami paciento medicininė istorija, įskaitant šeimos ligų istoriją ir galimai buvusias ankstesnes traumas ar infekcijas.
Radiologiniai tyrimai, ypač rentgeno nuotraukos, gali padėti pastebėti ligą dar ankstyvoje jos stadijoje. Rentgenogramose gali būti matomi sakroleinių sąnarių pakitimai, slankstelių kvadratizacija, sindesmofitai (slankstelių kaulų ataugos) ir kiti spondiloartrozės požymiai. Magnetinio rezonanso tomografija (MRT) gali būti naudinga ankstyvų uždegiminių pokyčių ir minkštųjų audinių pažeidimų nustatymui.
Laboratoriniai tyrimai, tokie kaip HLA-B27 geno nustatymas kraujo mėginyje, gali parodyti padidėjusią spondiloartrito riziką, nes šis genas yra glaudžiai susijęs su šia būkle. Kiti kraujo tyrimai, tokie kaip eritrocitų nusėdimo greičio (ENG) ir C-reaktyviojo baltymo (CRB) tyrimai, gali parodyti jau prasidėjusius uždegiminius procesus organizme.
Kaip gydyti jei diagnozė pasitvirtina?
Pradinio lumbalinės spondiloartrozės gydymo strategija dažniausiai apima vaistų terapiją ir kineziterapiją. Vaistų terapija gali apimti nesteroidinių priešuždegiminių vaistų vartojimą, kurie padeda sumažinti skausmą ir uždegimą. Kartais, esant stipriam skausmui, gali būti skiriami ir stipresni skausmą malšinantys vaistai, pavyzdžiui, opioidai, tačiau dėl priklausomybės rizikos jie skiriami retai, su dideliu atsargumu ir tik trumpam laikotarpiui.
Sunkesniais atvejais gali būti skiriami ligos eigą modifikuojantys vaistai (angl. disease-modifying antirheumatic drugs, DMARD), tokie kaip sulfasalazinas, ar metotreksatas. Šie vaistai slopina imuninės sistemos aktyvumą ir gali sulėtinti ligos progresavimą bei sąnarių pažeidimą. Biologinė terapija, naudojanti žmogaus imunoglobulino preparatus ar naviko nekrozės faktoriaus alfa (TNF-α) inhibitorius, yra dar viena famakoterapinė galimybė sunkių simptomų gydymui.
Kineziterapija, kita vertus, yra reikalinga ilguoju ligos eigos laikotarpiu ir padeda sustiprinti nugaros ir pilvo raumenis, pagerinti stuburo lankstumą ir sumažinti skausmus. Individualiai pritaikytos mankštos programos, kurias sudaro tempimo, kūno stiprinimo ir stabilumo pratimai veikia ir profilaktiškai, sumažindamos pakartotinio atkritimo riziką. Svarbu, kad kineziterapijos pratimai būtų atliekami reguliariai ir pagal kvalifikuoto specialisto nurodymus, kad būtų išvengta netikėtų, ar papildomų pažeistos vietos sužalojimų.
Papildomai, taikomos ir kitos fizioterapijos formos, pavyzdžiui, šilumos ar šalčio terapija, elektroterapija, ultragarsas ar vandens terapija, kurios taip pat gali padėti sumažinti kylantį skausmą, ar prasidėjusį uždegimą organizme. Šios procedūros, kombinuojamos kartu su kineziterapija ženkliai padidina visą gydymo efektyvumą.
Kaip papildoma priemonė gydymo metu, kartais rekomenduojami juosmens ar dubens srities įtvarai (lumbosakralinės ortozės), padedantys laikinai stabilizuoti pažeistą stuburo sritį, sumažinti mechaninį krūvį fasetiniams sąnariams ir palengvinti skausmą kasdienės veiklos metu. Vienas tokios kategorijos gaminių pavyzdžių - "Lumbamed Sacro" tipo ortozė, skirta dubens ir kryžkaulio-klubinių sąnarių stabilizavimui bei krūvio sumažinimui. Tokie įtvarai paprastai naudojami trumpą laiką ir tik kartu su kineziterapija, nes ilgalaikis dėvėjimas gali silpninti natūralią raumenų stabilizaciją. Prieš renkantis konkretų įtvaro modelį rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar kineziterapeutu, kuris įvertins individualų poreikį.
Chirurginis gydymas yra svarstomas tik esant labai stipriam ir ilgalaikiam skausmui, kuris nebeatsako į konservatyvų gydymą, arba kai yra atsiradęs nugaros nervų šaknelių suspaudimas, kuris jau sukelia ryškų raumenų ir galūnių silpnumą ar kitus neurologinius simptomus.
Be medikamentinio ir kineziterapinio gydymo, labai svarbu tinkamai pakoreguoti savo gyvenimo būdą. Metimas rūkyti, svorio kontrolė, reguliari mankšta ir tinkama mityba gali padėti valdyti ligos simptomus ilguoju laikotarpiu. Namų sąlygomis simptomus taip pat gali palengvinti šilto ar šalto kompreso taikymas pažeistai vietai, ergonomiškos miegojimo pozos pasirinkimas (pavyzdžiui, miegojimas ant šono su pagalve tarp kelių) bei vengimas ilgai išbūti vienoje padėtyje - rekomenduojama kas 30-60 minučių pakeisti kūno padėtį ar trumpai pasivaikščioti.
Dažniausiai užduodami klausimai
Ar lumbalinė spondiloartrozė yra pavojinga?
Pati savaime lumbalinė spondiloartrozė paprastai nekelia tiesioginio pavojaus gyvybei ir retai sukelia rimtas komplikacijas. Vis dėlto pažengusiais atvejais sąnarių pakitimai gali prisidėti prie nervų šaknelių suspaudimo, sukeliančio raumenų silpnumą ar jutimo sutrikimus, todėl tokie simptomai visada turėtų būti įvertinti gydytojo. Anksti pradėtas gydymas žymiai sumažina komplikacijų riziką ir padeda išlaikyti gerą gyvenimo kokybę.
Ar liga yra nuolatinė ir ar praeina savaime?
Kartą prasidėjęs sąnario kremzlės susidėvėjimas savaime neatsistato, todėl lumbalinė spondiloartrozė laikoma lėtine, ilgainiui progresuojančia būkle. Tai nereiškia, kad skausmas bus nuolatinis - simptomai dažnai kinta bangomis, kaitaliojantis paūmėjimo ir ramybės periodams, o tinkamai valdant ligą (kineziterapija, gyvensenos pokyčiais, prireikus - medikamentais) daugumai pacientų pavyksta ilgą laiką gyventi be reikšmingo skausmo.
Kiek trunka gydymas ir ko tikėtis?
Konservatyvaus gydymo efektas dažniausiai pastebimas per kelias-keliolika savaičių reguliariai taikant kineziterapiją ir kitas fizioterapijos priemones, tačiau kadangi liga yra lėtinė, palaikomasis gydymas ir pratimai rekomenduojami ilguoju laikotarpiu, siekiant išlaikyti pasiektą rezultatą. Jei taikomos intervencinės procedūros, tokios kaip sąnario blokados ar radiodažninė abliacija, skausmo palengvėjimas paprastai trunka apie 6-12 mėnesių, o prireikus procedūra gali būti kartojama.
Šaltiniai
Lumbosacral Facet Syndrome - StatPearls (NCBI Bookshelf)
Facet Arthropathy - Cleveland Clinic
Hyperlordosis Is Associated With Facet Joint Pathology At The Lower Lumbar Spine - PubMed
Lumbosacral Transitional Vertebrae: Classification, Imaging Findings, and Clinical Relevance - AJNR
Pars Interarticularis Defect (Spondylolysis) - StatPearls (NCBI Bookshelf)
